Rašyk
Eilės (78128)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10914)
Vaikams (2716)
Slam (75)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tai buvo vėjuota diena. Iš namų nesinorėjo nė nosies kišti, nors vėjas, visą gyvenimą, man rodės vienas iš nuostabiausių gamtos reiškinių. Niekaip nesigalvojo, kaip apginti aplinkinius nuo nepagrįstos mano blogos savijautos. Išsipasakoti, supras? Ne. Nebuvo ką. Aš, kad ir kaip stengiausi atkapstyti priežastį, nesugebėjau.
  Atlikęs rytinį ritualą (nusiprausęs), įsivaizduodamas save kaip plunksną, patyliukais sklendžiau link virtuvės. Ten buvo susirinkus visa šeimynėlė: žmona, sūnus ir šuo. Smaguriaudami bulką su spanguolių uogiene, jie visas jėgas sukaupę iš kažko juokėsi. Buvo smagiai nusiteikę. Tiesa, šuo tik gulėjo kampe ir alkanu žvilgsniu lydėjo mane iki stalo. Prisėdau.
  - Labas rytas, mielieji.
  Kaip visada pasisveikinau, nusišypsojau, pabučiavau žmoną ir vaiką. Viską stengiausi daryti kaip visada. Mintyse kartojau "Viskas yra kaip visad, nusiramink. ", kol ėmiau ir beveik pats patikėjau. (Matot, labai myliu savo šeimą ir nenoriu nuo pat ryto gadint nuotaikų. Tik ne iš pat ryto. Jei išlys vėliau - tebūnie.) Mano "teatras" neapvylė. Jie nė neįtarė mano blogos savijautos. Paklausė kaip miegojau ir toliau tęsėsi mano vaidyba. Buvau neblogas aktorius, ir ta išsiviepus veido išraiška man labai tiko.
  - Tėt, tu žadėjai šiandien man kai ką...
  Aš neatsiminiau. Tiesiog iš galvos buvo išgaravę. Vis bandžiau šį bei tą rasti toje sumaištyje, deja. Laiko nebuvo. Turėjau kuo greičiau sugalvoti kaip išsukti uodegą. Jaučiausi prispaustas prie žemės. Bijojau pažvelgt vaikui į akis. Balsas drebėjo.
  - Ne, tikrai neužmiršau, tik matai, turim tai atidėti. Turiu begales darbo šiandien. Nežinau kaip pavyks viską suspėti...
  Melavau išsijuosęs, taip nė kiek nepasijusdamas geriau. Vis klimpau. Į ką? Į neteisybę. Jau bešnekant sąžinė skanavo mano vidurių. Oi. Lyg dar būtų negana pažadų pridūriau:
  - O žinai, jei vis dėlto grįšiu anksčiau, gal nori palenktyniaut?
  - Puiki mintis! Šaunu būtų...
  Jis jau senokai norėjo su manim sužaisti lenktynių, su dviračiais. Jis buvo šaunus vaikis, niekada nepasiduodavo, nekentė neteisybės, kai aš jam nusileisdavau. Džiugiai nusiteikęs nubėgo į savo kambarį. Likome mes su žmona. Ji, regis, mane kiaurai permatė. Mano melą. Neturėjau kur dėtis. O ji tylėjo. Žiūrėjo ir tylėjo. Tada aš pasakiau, kad man jau laikas. Koja už kojos slinkau verandos link, lyg laukdamas kol apipils priekaištais. Bet jų nebuvo. Verandoj atsisėdęs į supamą kėdę tempiau kelias minutes iki išvažiavimo tabako dūme. Laikas. Einu.
  Grįžau namo popiet, mane jau pasitiko vaikis su dviračiu ir begaliniu noru akyse laimėti. Aš užbėgau į namus, persirengiau, užkandau ir vėl atgal į lauką.
  - Na, kaip, pasirengęs pralaimėti?
  Krizendamas išlemeno sūnus ir paragino paskubėti.
  - Jau tuoj. Vargiai tau pavyks, mažiau, vargiai.
  Taip šnekėdamas tik dar labiau kėliau užsispyrimą laimėti. Mes sustojome prie sutartos starto linijos, abu vienu balsu suskaičiavom iki penkių ir leidomės minti.
 


  Jis laimėjo. Pralošdamas gyvybę. Jis prašė nepasidavinėti... Man buvo sunku patikėti, tiksliau negalėjau patikėti. Nelemtas melas. Negaliu patikėti. Manau viskas melas, visur jis.
 


    Kol kas rytą prie starto linijos skaičiuodavom iki penkių ir pasileisdavom minti, mane paliko žmona, ją nervuoja, kad mudu su sūnum labai dažnai lenktyniaujam. Lyja lietus, vėjas, nesvarbu, net per sniegą važiuoju ten, prie starto linijos. Mums smagu. Mes juokiamės, visai nesivaržydami, visam pasauliui. Kartais tai kelia pasipiktinimą kai kuriem žmonėm, kartu ir mano žmonai. Manęs su sūnum tai nedomina. Aš jį beprotiškai myliu. Ir jis mane. Kada žmona teigia, kad mes sūnaus neturim, kad mums reikia kurti ką nors naujo, kad jau gana ištisus metus gedėti, aš pasiuntu. Nežinau kur save padėti. Aš jos nekenčiu už šitokią fantaziją. Kartą net sudaviau, kas visą laiką man atrodė baisiausia. Kelti ranką prieš moterį ir dar mylimą. Bet ji juk taip baisiai melavo! Po to karto ji išėjo. Dabar, kai susitinkam gatvėj, aš lenktyniauju su vaikiu, o ji pėdina su kūdikiu rankose... Keliai išsiskyrė. Pamiršo ji mus. Aš nesuvokiu, kaip ji galėjo mums meluot kas kart sakydama "myliu". Kas kart. Dabar mes abu jos nekenčiam.
2004-08-19 01:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-22 20:09
majakas_
jo,ir dar paskui sakome kodel mes tokie nelaimingi
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-30 23:09
slepiuosi
eina sau. neturiu daugiau ka pasakyti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-19 11:13
soldat
emocingas ir jausmingas netgi labai. dėl to ir nepatiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-19 08:45
Jaka
Visai įdomu, tikrai ir nors nelaimės buvo galima tikėtis - nieko visai neblogai. Galas labai šaunus, na ta paskutinė pastraipa, man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-19 01:17
vyrauju kai ne persivalgius
*  Jis laimėjo. Kartu praloŠdamas gyvybę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą