kai tyliai šnabžda vinilo plokštelė dainuodama, suprantu, kad turiu kažką padaryti.
turiu nuvalyti dulkes.
atsikeliu nuo stalo ir einu stiklo koridoriumi. už didelių spalvotų langų matau lėles:
pradėsiu gal nuo pirmosios klasės mokytojo. jo tamsūs plaukai ir žalios akys. tai pirmas vyras kurį aš pamilau. ir nieko daugiau.
ant jo švelnių ilgų pirštų matau dulkes. švelniai nubraukiu. pauostau, ar jo švarkas vis dar kvepia kreida ir vyšnių tabaku. viskas taip, kaip ir turi būti.
slenku prie kitos vitrinos.
susutoju prie šviesiaplaukio bernioko. jis buvo mano geriausias draugas tada. pakedenu jo garbanas, baksteliu piršto galiuku į jo suskeldėjusias lūpas. tai buvo pirmas žmogus, kuris mane įsimylėjo.
prieinu prie jo. tos pačios akys. delnais paglostau veidą - šiurkšti barzda kutena delnus. tyliai nusklendžia kelios dulkelės. šypsausi. jį vienintelį aš mylėjau. tik tiek.
praeidama tyliai prisiglaudžiu, pabučiuoju jauną kareivį: "jis buvo per senas gyventi ir per jaunas mirti". nepamenu, kas ištarė šiuos žodžius, bet jie skamba, lyg būtų skirti jam. jis mylėjo mane. tik tiek.
prieš mane - durys. niekuo jos neypatingos. ant jų užrašas: "apie ką galvoji, kai pamatai praviras duris? ".
apie ką galvoji, kai pamatai praviras duris?
ar manai, kad kažkas išėjo visam laikui
ar manai, kad kažkas ketina pro jas įžengti?
koks jausmas, pajutus silpną kvėpavimą, prasiskverbiantį į juodai baltų fotografijų sielą?
kas gali įeiti pro praviras duris?
ar tai bus senas draugas, ar naujas?
ko tu tikiesi?
gal lauki ne draugo, o priešo?
kaip aš norėčiau, kad tu lauktum iššūkio, t. y. to, kas juodai baltą fotografiją paverčia kino kadru ir priverčia juostą suktis pašėlusiu greičiu, kol ekrane sušvinta raidės "THE END"
o kolkas nuvalysiu dulkes, kad tam, kuris įžengs, būtų lengva kvėpuoti.