Dar grįšiu atsisveikinti

Tolyn. Toliau nuo tavęs, tavo namų, tavo gerumo. Ėjau dulkėtu keliu ir nežinau kodėl vis netiesiau rankos pakeleivingoms mašinoms. Noriu likti šalia.. Gal.. Nors balso stygas plėšė liūdesio minutės, įstengiau užgniaužti savo skausmą. Stipriau priglaudžiau mūsų drauge pieštą paveikslą ir ištiesiau rankas greitkelio dvasioms.
Ilgai laukti neteko. Sustojo.. Akys ištinusios,  alkoholio dvelksmas. Šypsosi.. Lekiam 120 km/h - pasakoju apie save ir savaitgalį. 140 km/h - pasakoja apie 22 valandas nemigos, 2400 km nuo Prancūzijos. 160 km/h – sako, su nauju žvėrimi lėčiau važiuoti nemoka. Paleido prie Tauragės kelio. Rodos dar ištariau dėkui ir mašina išsilydė horizonte. Turbūt esu niekam tikęs “tiulenis”, negalėjau tada stovėti vietoje. Lipau į kalną ir toliau stabdžiau pakeleivingąsias. Iki Klaipėdos dar 150 km. Lyg beprotis – tolyn.
Rodos nesu toks jau niekam tikęs. 15 min ir vėl naujas kibimas. Šį kartą “golf” klasė. Vyras ir žmona.. Iš pirmo žvilgsnio ūkininkai. Juokiasi. Sako, sustosim – menininkas eina. Juokiuosi ir aš. “Liepsnojantys drugeliai”, tariu. Prisimenu. Jaučiu kaip pradeda pildytis liūdesio akys. Tik ne dabar. Dabar aš mielas ir įdomus tipas, klaidžiojantis greitkeliais. Paprasti žmonės. Ji vis rūkė ir merkė akis kaskart pabudusi nuo didesnio krestelėjimo. Pakalbėjom apie gyvenimą, apie bites. Papasakojo apie vaiksytę, motociklą, namus. Kažkur girdėta... Pritariamai linkčiojome galva sutardami ties daugeliu kasdieniškų dalykų. Pavargau.. Važiuoti dar toli. Iki Šilutės apie 100 km. Pasirodo jis automechanikas. Mūsų keturatis puikiai spaudė 140 km/h ir lenkė net prabangiausias karietas. Bandžiau atsipūsti. Vėl skęsti prisiminimuose. Deja...
-Mokaisi?
-Taip. Nors nemėgstu mokyklos. Ji man primena mėsmalę. Svajoju ištrūkti iš namų. Gal į Kauną. Na žinote, laisvė.. Savarankiškumas.
-Hm. Tada viskas buvo kitaip. Rusija.. Namai buvo mūsų laisvė.
Daug jų nekankinau. Išmetė kažkur prie Juknaičių.
Iki šilutės 8 km. Galbūt aš idiotas. Galbūt niekšas. Kažką švilpavau, žingsniavau lyg ir namo. Išvaikiau cigaretės nuodus iš savo nekaltų plaučių ir jau bandžiau kažkur patogiau įtaisyti paveikslą naujame automobilyje. Paklausiau:
-Namo?
-Ne (juokiasi) į darbą..
Bandžiau dar kažką sakyti. Verslininkas. Įdomu kaip jis gyvena. Gyvenimas telefono ragelio dugne. Nepasakojo jis apie savę, gyvenimą ar bites.. Bet kaip ir dera jo luomui aprodė Šilutės pramonės perliukus. Galiu tik šypsotis, kad visa tai man dar atrodo įdomu. Ramiai taria:
-Matai geltoną tiltą?
Nė velnio jo nematau. Aklas lyg kurmis.
-Taip.
-Suksi į dešinę ir keliausi Klaipėdos kryptimi.
Tai jau 3 žmogus.. Visi sustoja per 15 min. Šiandien man sekasi. Rodosi pataikiau. Miela išvaizda. Žydros akys ir žydra šypsena. O kokį įspūdį kelia vien paveikslas. Net neabejojau tuoj pasieksiąs namus.
Sunku kvėpuoti. Jau valandą laiko niekas nestoja. Noriu valgyti. Pamenu dar siūlei.. Ak. Sunku, bet judu i priekį. Vis dar bandau šypsotis. Nors vis dažniau liūdesio akys tampa tik atodūsiu. Išbandęs kietaširdžių pensininkų kantrybę, prabangių variklių griausmo tolsmą ir kartais net keturių basagalvių žvilgsnius sulaukiau paskutinės žvaigždės.
Tai buvo miela, kiek senyva moteriškė. Įkyriai kramtė gumą. Ant galinės sėdynes dvokė svogūnai (nuo kurių netrukus pradėjo skaudėti galvą). Prisibijojo manęs. Visų jų prisibijo... Nežino kodėl šį kartą padarė išimtį. Klausiau kur dirba, ką veikia. Bandžiau kalbėti apie save. Ilgai dar ieškojau jos sidabro gyslelės. Radau.. Tai buvo vienas iš mieliausių pokalbių mano mažoje laikrodžio rodyklių distancijoje. Šeima... Niekada nemaniau, kad tokia egzistuoja. Ideali. Tokia, kokios niekada neturėjau. Net nedrįsau jos gąsdinti savo šeimos peiliais. Tik klausiau kiekvieno jos žodžio. Neprisimenu kelintą kartą iš mano lūpų sklido žodis “nuostabu”. Tai buvo mano taip ilgai ieškotas artumas. Jis čia, šalia. Skleidžiasi netoli manęs. Nustojusi keikti vairuotojus ji prisipažino esanti laiminga. Išvardino ir vertinamas vertybes. Na. Bet nereikia pamiršti, kad mes tik valandos pažįstami. Tik akimirkos veidrodžiai praeičiai atspindėti. Atsisveikinam... Jau 5 kartą. Nemiela..
Klaipėda. Viena gatvė ir vienas kelias namo. Namo į liūdesio rūmus...

Dėkui Jai už įkvėpimą ir skyrybą.