Gyvenimas Dievo Ausyje.

Gyvenu dievo ausy.
Čia gera.
Čia visą laiką maloniai šilta, todėl aš nežinau, kas yra šaltis. Aš nežinau, ką reiškia viduržiemio naktis, kai braška tvoros ir metalas limpa prie pirštų. Aš nežinau, kaip tada gera sugrįžti į šiltus šviesius namus ir išgerti aviečių arbatos su gera knyga rankose. Aš nežinau, koks džiaugsmas yra tamsoje pamatyti laužo šviesą.
Dievo ausų siera - valgoma, taigi aš nežinau, kas yra alkis. Aš nežinau, ką reiškia batonas su kefyru po sunkios dienos. Nežinau, koks malonumas yra sočiai ir skaniai pavalgyti. Aš moku tik nagais gramdyti dievo ausies sienas ir iš panagių čiulpti savo gyvybę.
Čia viskas minkšta. Miegu kur papuola. Man nereikia savo lovos, savo pagalvės ir aš nežinau, kodėl žmonės džiaugiasi gulėdami joje ir sapnuodami spalvotus sapnus. Aš taip pat nežinau, ką reiškia sapnuoti. Čia nieko nevyksta - čia juk dievo ausis. Aš sapnuoju tamsą.
Čia drėgna. Troškulys man svetimas. Nė karto neteko karštą vasaros dieną gerti tiesiai iš kibiro, kai šalto vandens srovė teka ne tik į gerklę, bet ir už apykaklės ir už diržo.
Čia tamsu. Bet man net nereikia šviesos. Man nereikia matyti, todėl esu visiškai aklas. Neturiu akių. Mano vokai užsiūti. Taipogi man nereikia uoslės, todėl aš neturiu nosies. Niekas neturi skonio. Dar aš neturiu kojų - kam man jos. Nei turiu kur, nei man reikia kur nors eiti. Kartais, kai labai nuobodu, pašliaužioju. Turiu vieną ranką, kad galėčiau nusigramdyti sieros ir ją sučiaumoti bedante savo burna - vienintele anga veide.
Bet argi aš galiu skųstis?
Aš juk gyvenu dievo ausy.