Troleibuse

    Važiuoju aš troleibusu. Troleibusas pustuštis. Pačiame priekyje sėdi moteris su dviem vaikais. Vieną laiko ant rankų, o kitas (tiksliau kita) laksto po autobusą kaip pamišusi. Vienas kažkoks senis pasakė jai, kad ji apsiramintų. Bet juk tai vaikas. Negi taip galima? Mergaitė prabėgdama pro mane užkliuvo ir užkrito ant manęs. Staigiai atšoko ir išsigandusi pažvelgė į mane. Aš nusišypsojau. Ji taipogi... žengė žingsnį link manęs ir įdėmiai apžiūrinėjo mane. Vėl jai nusišypsojau ir mirktelėjau dešine akimi. Ji nusijuokė ir nubėgo pas mamą. Šalia sėdinti mergina į mane visąlaik spoksojo. Nutariau pajuokauti. Mirktelėjau jai ir nusišypsojau. Ji taip pasimetė. Gražu žiūrėti. Retai matai tokį patenkintą ir kartu visiškai pasimetųsį žmogų. Pastebėjau, kad senis, kuris drausmino mažylę irgi mane nagrinėja akimis. Spėkit, ką padariau. Ogi ir jam mirktelėjau. Nuostabu! Jis piktai pažvelgė į mane ir nusisuko. Man staiga kilo nenumaldomas noras visiem mirksėti ir šypsotis. Gerai, kad laiku protas grįžo į vietą ir susilaikiau. Juk daugelio dalykų pagrindas ir yra susilaikymas. Išlipus iš troleibuso nuotaika buvo puiki. Pasirodo, tiek mažai man ir tereikia nuotaikos pakėlimui iki aukštumų. 

1999 Sausio 18