Bulvienojus saulė skrudina

Bulvienojus trenkta saulė skrudina.   
Aš galiu įpilti prakaito keptuvėn.       
Atsigult visu ūgiu į rudenį
ir voratinklius surinkt. Jau šitaip buvo

pernai, užpernai. Šalia gyvenimo.
Kai Kolumbas bulves į Europą mėtė.
Taip kasmet po lupenom rusename,
o kiek mūsų išvarva pro laiko rėtį

į velėną. Ašarų prilaistėme.
Kaip gražiai mes bulvėm žydime birželį.
O rugpjūtį miname į sielos vaistinę
ir tik kuždamės, kad viksvom želia

mūsų takas. Šalnomis į rudenį
nuvingiuoja bulvių laužo dūmas basas.
Pakvimpu aš tėviške, pabudina,
kai maišai lauke rikiuojas - bulves kasa

išvagotais rūpesčiais į panages.
Vakare miglos tarkuotais blynais sodas.
Pakabinsim laužo dūmą vanagu.
Ir kvepėsime žeme. Ar man tik rodos?