per ilgai tęsėsi tyla...

Per ilgai tęsėsi tyla… Ir per trumpai mintim bendravom, kad vėl užtiltume ilgam. O kaip sunku girdėt tik tylą, nors žinot, kad tu kažkur šalia. Gal ištiesęs ranką aš negaliu paliest tavęs. Bet žinau, kad bent mintim galiu tai padaryt.
Ateina palengva žiema.Ir žemė baltais patalais apsiklos. Skambės tyloje smuikas, primindamas sielos monologus. Aidės frazės, tavo paprasčiausiai parašytos mobilaus ekrane. Aš jas skaitysiu, vėl ir vėl, nes tylą išbaidyt bandysiu. Tu džiaugsies kito glėbyje, nors jausi nerimą širdy. Galbūt  prisiminsi ir mane. Išgersi taurę vyno. Galbūt jau niekad mes nebesusitiksim. Tikriausiai toks likimas. Bet nevieną vakarą, dar tamsoje, mes sakysime viens kitam žodžius, kuriuos tik žvaigždės tegirdės.
Per ilgai tęsėsi tyla, kad vėl tylėtume žvaigždėms…