Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gruodžio 31, šeštadienis

  Pabudau saulei pašvietus man į veidą. Vakar vakare matyt pamiršau užtraukti užuolaidą, taigi šiandien saulutė suveikė geriau už žadintuvą. Pasirąžiau ir susisukusi į kamuoliuką pabandžiau užsnūsti.
  Kaip ir tikėjausi to padaryti nepavyko. Dar kartelį pasirąžiau ir susisupusi į chalatą nušlepsėjau į virtuvę. Išsitraukiau didįjį „BAD GIRL” puoduką ir užkaitusi vandenį nuėjau į svetainę ir įsijungiau muziką. Kambarį užliejo banguojanti bliuzo melodija. Ji puikiai tiko prie šio giedro rytoj ir skaidrios mano nuotaikos.
  Pasidariusi kavos įsijungiau eglutės lemputes ir atsisėdau į fotelį. Stebėjau bėgiojančias švieseles ir žaidžiau su šaukštuku. Pažvelgiau į iš po naktinių kyšančias kojas ir eilinį kartą nusprendžiau jog reikia pradėti sportuoti, bet tuoj pat persigalvojau – dar nėra tokia kritinė situacija, palauks.
  Padėjau galvą ant fotelio krašto ir karts nuo karto atsigerdama vis labiau vėstančios kavos leidau savo mintims netrukdomai klaidžioti galvoje.
  Gal penktą kartą prisiminusi apie dar nevalgytus pusryčius išgirdau durų skambutį. Kaip visada žvilgtelėjau pro durų akutę ir išvydau stovinčią Moniką. Rankose ji laikė du maišus ir dėžutę su dviem pyrago gabalėliais. Neįsivaizduoju kaip jis sugebėjo paspausti durų skambutį... Nebent su kakta...
  – Sveikutė! – tarė įdavusi man maišą ir dėžutę.
  – Labas, na ir ką gi čia atsitįsei? A?
  – Nuėjau į nuomos punktą ir paėmiau mūsų karnavalinius drabužius, o po to užsukau į parduotuvę ir nupirkau šio to užkąsti.
  – Mmm... Tu skaitai mano mintis! Aš dar nepusryčiavusi! Na ir kokių gi čia skanumynų parnešei?
  – Ką parnešiau? Nagi nupirkau porą gabalėlių pyrago – tarė paimdama iš manęs dėžutę ir padėdama ją ant stalo. – Dar „Maximoje” radau kažkokių konservuotų vaisių – kiek pasikuitusi maiše ištraukė dvi skardines vaisių. – ir vaisių kokteilio – ant stalo atsidūrė du buteliukai vaisių kokteilio. – Nagi, ar aš dar ilgai turėsiu laukti?!
  Supratusi ką ji turi omenyje, kaip kulka nulėkiau į virtuvę ir grįžau iš jos su reikiamais daiktais. Paėmusi iš manęs atidarytuvą, Monika palinko prie skardinių, o aš tuo metu supilsčiau kokteilį į stiklines. Tada sukritome į fotelius ir besigardžiuodamos Monikos atneštais skanumynais plepėjome apie šį vakarą, apie tai kas turėtų, tiksliau, kas tikimės, kad įvyks.
  Kai jau buvo suvalgytas paskutinis trupinėlis, prasidėjo grožio procedūros: pirmiausiai veido valymas ir kaukės, po to rankų ir kojų nagų tvarkymas.
  Laikas nepaliaujamai bėgo. Netruko ateiti pietų metas ir mes išsiruošėme į žygį mano virtuvėn. Susiradusios šio bei to valgomo, vėl nudundėjome į svetainę ir vėl sukritome į fotelius.
  Betvarkydama indus žvilgtelėjau į laikrodį – liko 4 valandos iki Simo ir Tomo atvažiavimo.
  – O jei jis nenorės pabandyti dar kartą? Jei jis manęs nebemyli? – garsiai savęs paklausiau, bet netrukus sulaukiau atsakymo:
  – Mesk iš galvos šitas mintis! Aš įsitikinusi, kad Simas vis dar beprotiškai tave myli!
  – Bet aš vis tiek bijau...
  – Nusiramink, viskas bus gerai.
  – Na tada reikia suvynioti dovanėlę – tariau mirktelėdama akį.
  – Tu jam kažką nupirkai?! – sušuko nustebusi Monika.
  – Mhm. Vienoj parduotuvėje radau tokius rėmelius dviem nuotraukoms. Jie lyg suskilusi širdutė. Galima pastatyti atskirai, o galima sujungti ir laikyti kartu. Į vieną įdėjau savo, o į kitą – jo nuotrauką.
  – Mmm... Faina...
  – Dar galvojau įdėti raštelį: „Tau tereikia juos sujungti... ”. Na maždaug jei myli – sujunk, jei ne – ne.
  – O kur tu tą raštelį dėsi? Priklijuosi prie paketėlio ar įdėsi į vidų?
  – Aišku, kad į vidų! Jis išvynios paketėlį ir pamatys nuotraukas ir raštelį. Tada ateisiu aš.
  – Na tai ko tu lauki?!
  Pasikuičiau stalčiuose ir suradau mėlyną, blizgantį vyniojamą popierių ir sidabrinę juostelę.
  – O rašteliui? – išgirdau Monikos klausimą.
  Teko gerokai pasukti galvą dėl kortelės ant kurios rašysiu raštelį. Galiausiai nusprendėm, kad kuo puikiausiai tiks baltas popierėlis su mažom sidabrinėm snaigutėm ir širdutėm.
  Kai jau dovana buvo paruošta, atėjo metas ruoštis karnavalui. Apsirengti drabužius ir užsidėti visus aksesuarus neužtruko daug laiko. Tačiau dabar man reikėjo užsidėti peruką (juk Kleopatra negali būti su šviesiais, ilgiais plaukais), o to nei aš, nei Monika dar nei karto nebuvome dariusios.
  Kai šiaip ne taip pavyko tą daiktą žmoniškai užmaukšlinti man ant galvos, ėmėmės makiažo. Reikėjo užsimaskuoti taip, kad Simas bent jau iš pradžių manęs neatpažintų.
  Po pusvalandžio kruopštaus Monikos darbo su mano veidu, aš palinkau prie jos.
  Netrukus gavome Tomo žinutę ir apsirengusios nulipome laiptais žemyn. Priėjus prie mašinos Monika spustelėjo mano ranką ir atsidariusi dureles įsėdo į mašiną. Tą patį padariau ir aš.
  – Susipažinkite, čia Simas, o čia...
  – Kleopatra, bet tu gali mane vadinti Kleo – nutraukiau Moniką.
  Simas šyptelėjo ir linktelėjo galva. Mm... Per kūną nuėjo virpuliukas... Taip norėjosi paliesti jo veidą, pabučiuoti... Visą kelionę neatitraukiau nuo jo akių. Juk aš jau taip seniai jį mačiau! Visi metai prabėgo nuo paskutinio karto.
  Netrukus atvažiavome ir teko išlipti, nors aš būčiau visai neprieštaravusi jei jie būtų nusprendę apsukti dar kelis ratus.
  Taigi... Teko pasinerti į karnavalo sūkurį. O karnavalas buvo labai smagus. Jau seniai buvau sulaukusi tiek dėmesio, tai visiškai suprantama, aš jau nebepamenu kada paskutinį kartą lankiausi kokiame nors vakarėlyje. Smagu buvo užsimiršti ir atsiduoti muzikai.
  Dvyliktą sutikau su taure šampano, apsupta gausybės besijuokiančių žmonių, ant galvų krito balionai. Visi su pasigėrėjimu stebėjo dangų, kuriame vienas po kito rodėsi vis gražesni ir vis įdomesni fejerverkai.
  Dar po dviejų valandų šokių, nusprendėme, kad laikas namo ir Tomas paskambino Simui.
  Po penkiolikos minučių atriedėjo Simo Ford’as. Visi susėdome į mašiną ir išvažiavome. Monikos ir Tomo namai buvo arčiau nei maniškiai, už tai pirmiausiai patraukėme pas ją. Kai jau buvome netoli, Monika atsargiai tarė:
  – Agnė grįžta į Kauna.
  Simas įsitempė ir paklausė:
  – Kada?
  – Ji sakė, kad neužilgo tave susiras pati.
  Po šių žodžių mes vos neįvažiavome į stulpą. Bandžiau įskaityti iš Simo veido ką jis jaučiau, bet to padaryti nepavyko.
  Kai išleidome Moniką su Tomu, aš persėdau į priekį. Po dešimties minučių stovėjome prie mano laiptinės.
  – Užeisi išgerti kavos? – paklausiau jau atsisegusi saugos diržą.
  – Ne, aš labai pavargęs, o be to, rytoj turėsiu reikalų, taigi reikia pailsėti.
  – Nagi, bent neilgam! Puodelis kavos ir aš tave paleidžiu!
  – Kitą kartą, pažadu.
  – Kitą kartą irgi galėsi užeiti.
  – Klausyk...
  – Ne, tai tu manęs paklausyk. Aš esu labai įkyri ir tu vis tiek turėsi pas mane užeiti. Jei daugiau nebeatsisakinėsi, greičiau grįši namo.
  – Gerai, puodelis kavos ir aš išvažiuoju – atsiduso Simas.
Kai įėjome į butą, užrakinau duris ir raktą įsidėjau į kišenę.
  – Palauk truputį, aš greitai palysiu po dušu, nes labai nejaukiai jaučiuosi tiek prisidažiusi. Tik nepurkštauk, užtruksiu labai trumpai, dešimt minučių, neilgiau.
  Greitai nubėgau į vonią, kol dar Simas nepradėjo burbėti. Nusimečiau drabužius, nusiėmiau peruką ir palindau po dušu. Gera buvo jausti vandenį srovenantį mano kūnu. Jis mane visada nuramina ir atpalaiduoja.
  Greičiau nusiprausti tikriausiai nebuvo įmanoma. Nusišluosčiau ir sušukau:
  – Simai!
  – Taip? – netrukus išgirdau jį klausiant.
  – Po eglute yra palikta dovanėlė. Ji tau. Išvyniok ir pasakyk ar tau patiko.
  Apsirengiau jau iš anksto paruoštus drabužius. Lėtai pravėriau duris ir besidaužančia širdimi pasukau link svetainės. Kai įėjau į ją, Simas stovėjo ir laikė rankose rėmelius. Atsisukęs į mane, įsistebeilijo.
  – Agne? – pratarė po poros minučių tylos.
  – Na, gali mane vadinti ir taip – šyptelėjau. Atrodė tarsi širdis iššoks iš krūtinės.
  Dar kurį laiką stovėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Tada Simas priėjo ir stipriai mane apkabino.
  – Būk gera, pasakyk, kad aš nesapnuoju...
  – Ne, tu nesapnuoji, - pasakiau ir pabučiavau jį.
  Būčiau kažin ką atidavus, kad ši akimirka tęstųsi be galo. Kad visą laiką jausčiau jo kūną šalia manojo, kad visą laiką jo rankos būtų apglėbusios mane, kad visą laiką jo lūpos bučiuotų manąsias.
  Kai Simas šiek tiek atsitraukė, nusijuokiau ir paklausiau:
  – Vis dar gailiesi, kad sutikai išgerti su manim kavos?
  – Būčiau buvęs didžiausias kvailys, jei nebūčiau sutikęs!
  – Per tuos metus praleistus atskirai aš supratau, kaip labai tave myliu. Ir tikiu, kad tai – ta tikroji meilė, nes kitaip ji nebūtų viso šito ištvėrusi.
  – Didesnės ir geresnės dovanos už šiuos tavo žodžius aš nebūčiau galėjęs gauti – paėmęs mane ant rankų, apsuko kelis ratus apie save ir pažadėjo:
  – Daugiau niekada tavęs nepaleisiu!
  Pažadą užtvirtinęs bučiniu, pasodino mane ant sofos ir pats atsisėdo šalia. Tada paprašė:
  – Dabar papasakok viską kas nutiko per tuos metus.
  – Gerai, o po to tu viską papasakosi. Sutarta?
  Jis tik linktelėjo ir paėmė mane už rankos.
  Kai Simas baigė pasakoti, aš atsistojau ir, pasakiusi, kad tuoj grįšiu, nuėjau į tualetą. Grįždama dar užsukau į virtuvę ir paėmiau dėžutę saldainių. Įėjusi į kambarį jau žiojausi klausti ar nori saldainių, bet laiku užsičiaupiau – mano berniukas snaudė sėdėdamas. Jis gi jau mašinoje sakė, kad yra pavargęs.
  Nusišypsojau ir nuėjau į miegamąjį surasti pagalvės ir antklodės. Grįžusi į kambarį jas padėjau prie sofos ir tyliai išsliūkinau į vonią persirengti.
  Susiruošusi vėl grįžau į svetainę ir, padėjusi pagalvę ant sofos, atsargiai paguldžiau Simą. Užklojau jį antklode ir nuėjau miegoti.
2004-08-18 09:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-18 21:32
Nyarlathotep
Neblogai. Nors skaitydamas darbą negaliu atsikratyti įspūdžio, kad personažai ir situacijos trafaretinės. Čia visose dalyse taip. Kaip muilo opera.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-18 18:40
_I_
_I_
Šitoks įvertinimas ir nei vieno komentaro? Sveikinu, niekas nerado kur prisikabinti, o jei kas ir rado, drovisi pareikšti savo nuomonę. Aš tiesiog neturiu kada perskaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą