O, Prometejau,
tavo akyse sviesa,
o lupose gryna tiesa.
tik rytui saligatvius sluojant
bunu as siaubingai pikta.
Nes karves taip garsiai uzbliauna
ir kvepia jau pieno puta.
Kai blunka mėnuo elektrinis
aukstoji itampa sirdy
tada sapnai saldziausi buna,
bet reikia keltis,
negali, nes
rėkia gyviai alkani.
Mano balsas kaip koncervos, akys melsvos kaip
vanduo
jau ir vel
i sirdi beldzias
vilkas vienisas - ruduo.