Plaukti

Pliumt... Vandens ratilėliai vis didėja ir didėja. Pliumt... Akmenukas iš lėto leidžiasi į dugną. Pliumt... Mažytėlis švelniai atsigula dugnan, pakeldamas šlapio smėlio smilteles.  Pliumpt... Smiltelės linksmai sukasi ratu ir pamažėle nenorom nusileidžia į dugną ir užmiega. Pliumt...
      -  Lora, - girdžiu šaukiant mamą, - Lora pasitrauk nuo vandens, dar įkrisi. Lora! Neapsimesk, kad negirdi. Greičiau traukis nuo tiltelio! Lora!
Ak, gerai, mama, einu einu. Pliumt... Įmetu paskutinį akmenėlį ir nenorom vangiai kaip ta smėlio smiltelė pakylu ir einu į krantą. Pasuku link nedidelio namelio. Nors ne, visgi manau, jog jis gana didelis. Jame du kambariai. Viename - didelis stalas ir visa kita, kas turi būti virtuvėje, kitame - keturios patogios lovos ir dar visokiausių bereikšmių baldelių. Tai mūsų sodyba. Raudonas stogas ir gelsvos durys, prie kurių šią akimirką stovi mama sukryžiavusi rankas. Jos kakta suraukta, o šviesūs plaukai šiek tiek pasišiaušę. Jie visada taip pasišiaušia, kai ji būna pikta.
      -  Lora, tau tik aštuoneri, o tu taip manęs neklausai, - sako mama, o jos plaukai dar
labiau  šiaušiasi. Tie išdavikai nori mane prajuokinti, bet aš žinau, kaip baigsis, jei dabar imsiu juoktis. Juk šią akimirką kaip išauklėta aštuonmetė aš klausau, ką sako mama. O ką ji sakė?
      -  O tu net nemoki plaukti, -toliau porina ji. Tiesa. Aš dar nemoku plaukti. Man tiesiog neišeina! Neišeina ir viskas. Aš tik pliumpt ir grimztu į dugną kaip tas akmenukas. Pliumt ir viskas. Štai ir mano plaukimas.
      -    Lora, man rodos, tu manęs neklausai, - labai piktai konstatuoja mama. Taip, mama, tu teisi, aš tikrai tavęs neklausau. Na, klausau, bet tiesiog negirdžiu.
- Ne, mama, aš viską girdžiu.
Mane suima juokas, kai pagalvoju, jog aš ignoruoju savo mamą beveik taip pat kaip karvės mane! Taip taip! Visos tos karvės mane baisiausiai ignoruoja. Baisiausiai! Kad ir mano močiutės karvutė... Aš su ją lietuviškai šnekinu, o ji tik nusuka snukutį ir toliau baido muses uodega. Aš jai ir „MŪ“, ir „ME“, bet ji tik pasižiūri į mane protingomis akimis, palinguoja galva tarsi sakydama „Kokia keista mergaitė... “ ir vėl švyst švyst su uodega link musių. Ir nė vieno bent nustekento, vargano „MŪ“. Nė vieno! Ir jos visos tokios! Visos visutėlės!
Mama atsidūsta.
- Būk gera, Lora, pabūk atsargesnė. Aš tavęs labai prašau.
Savo mamą aš myliu. Apkabinu ją ir palinksiu galva sutikdama. Gerai, mama, gerai, būsiu atsargi...

*****

Basutėlė brendu per šlapią šlapią žolę. Dar rytas ir rasa dar spurda ant žemės...
      -  Lora, lipk į valtį, - sušunka tėtis dar prie durų ir panažu pats puškuoja link jau išblukusios raudonos valties. Rankose jis turi savo mylimą meškerę ir tokią tarsi nešiojamą žvejų dėžę, pilną daug visokių dalykėlių, su kuriais man neleidžiama žaisti, dar jis nešasi nei šiokį nei tokį pailgą įdomų kibirą. Nežinau, kodėl jis tokios formos, bet tėtis į jį pripila vandens ir deda vidun pagautas žuvis. Aš myliu savo tėtį ir man patinka žvejyba, bet aš nežvejoju. Nenoriu.
Aš linkteliu galva tėčiui, į suknelės kišenę prisiberiu mažulyčių akmenukų ir įlipu į prie tiltelio pririštą valtį. Po kelių akimirkų joje sėdi ir tėtis. Jis atriša valtį, atsistumia nuo tiltelio ir panardina irklus į gaivų rytmetinį vandenį.

*****

Mes vis tolstam ir tolstam. Tėtis ištraukia irklus, vėl juos panardina, ištraukia, vėl panardina, ištraukia, panardina... ir mes tolstam ir tolstam...

*****

Pliumt... Vandens ratilėliai vis didėja ir didėja. Pliumt... Akmenukas iš lėto leidžiasi į dugną... bet pradingsta tamsoje. Perdaug gilu. Nematau, kaip mažytėlis švelniai atsigula dugnan, pakeldamas šlapio smėlio smilteles...
Valtis supasi pamažu it didelis lopšys supamas mažų ežero bangelių. Tylu. Labai tylu. Girdėti tik, kaip keistai švilpia tėčio meškerė, kai jis tolyn šveičia plūdę. Pliumpt. Masalas su paslėptu kabliuku pamažu ima leistis į dugną, bet nenusileidžia... Virš vandens tyliai snūduriuoja plūdė.
Pliumt... Vėl metu akmenuką. Vandens ratilėliai vėl didėja ir didėja. Nematau! Nematau smėlio smiltelių taip veržliai kylančių į viršų, bet niekad nepakylančių. Jos nemoka plaukti. O aš noriu, kad jos plauktų. Noriu... Paimu saują akmenukų. Pliumt pliumt pliumt pliumt pliumt pliumt pliumt pliumt... Persisveriu per valtį. Noriu pamatyti, kaip plaukia smėlio smiltelės. Ak, kaip noriu pamatyti. Jeigu jos gali plaukti, ir aš galiu! Noriu pamatyti! Pliumt... Vandens ratilėlių namatau, jie liko viršuje. Štai akmenukas pamažu leidžiasi į dugną. Mes leidžiamės drauge. Pamažu. Lėtai lėtai. Mes leidžiamės į dugną. Akimirka tokia ilga. Pamažu. Leidžiamės. Akmenukas dingsta tamsoje. Palauk... Dar nematau smėlio smiltelių, besikabinančių į viršų. Ar jos gali plaukti? Tiesiu ranką link akmenuko, link smėlio smiltelių... Akimirka tokia ilga. Palauk! Akmenukas tolsta. Palauk! Aš spardausi, stengiuosi ištrūkti. Palauk manęs! Aš noriu pamatyti, kaip plaukia smėlio smiltelės. Aš noriu...
Pasiutusiai kosau. Aš valtyje, o virš manęs palinkusi susirūpinusi tėčio galva. Aš myliu savo tėtį ir mamą myliu ir brolį. Aš nemoku plaukti. O smėlio smiltelės? Ar jos moka plaukti? Įbedu savo akis į susirūpinusias tėčio.
- Tėti, ar aš galiu plaukti? Ar smiltelės gali plaukti?

*****

Kabinuosi į vandenį. Mane prilaiko tėtis. Taip mes mokomės jau ne pirmą kartą. Pasiutusiai malu kojomis ir rankomis. Ir tada tėtis mane paleidžia. Tik po kelių akimirkų suprantu. Aš galiu plaukti! Aš plaukiu! Plaukiu...
Pliumt... Vandens ratilėliai vis didėja ir didėja. Pliumt... Akmenukas iš lėto leidžiasi į dugną. Pliumt... Mažytėlis švelniai atsigula dugnan, pakeldamas šlapio smėlio smilteles.  Pliumpt... Smiltelės linksmai sukasi ratu ir pamažėle nenorom nusileidžia į dugną ir užmiega. O aš plaukiu.

Ir jus išmokysiu... plaukti.