“Angelay…”

Šiais metais Vilniuje apsigyveno angelai. Tiesa, ir anksčiau jų čia būta. Tik spietėsi jie dažniausiai po bažnyčių skliautais, vieną kitą buvo galima rasti ir kapinėse. Dažnai nuo laiko ir vienatvės apsamanojusį, aptrupėjusį. Bažnyčių angelai kitokie – balti, retkarčiais net auksu švytintys. Pagalvojau, kad angelai turėtų gyventi ir su žmonėmis, namuose, bet nesibelsiu juk į kiekvienas duris, ieškodama ko? – Angelų! Su šypsena, maloniai užduotas klausimas “Ar čia gyvena angelai? ”, tikriausiai sulauktų švelniausio iš visų galimų atsakymo, vienžodžiu ištarto –  “Aaaaaaannnnnnnnggggggggeeeeeellllllllųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųųų!!! ”
Bet čia, sakau, švelniausiu atveju, kitų – net įsivaizduoti nenoriu, telieka tai neužrašyta…

Kodėl žmonės taip slepia žiną apie su jais gyvenančius angelus? Juk retam name – jų nesutiksi. Tereikia tik nedidelės patikros, tarsi užsakytos kokios Angelų saugos tarnybos (AST) arba Angelų kontrolės departamento (AKD). Tam beveik nereikia didelio mokslo, tik šiek tiek išmanyti angelų psichologiją. Pabandykit jūs  savo namuose – lėtai apžiūrėkite sienas – angelai dažnai tūno paveiksluose, perverskite dailės ir meninių fotografijų albumus, apžiūrėkite Kaziuko mugėje pirktų ar mielų draugų suvenyrais dovanotų skambalėlių kolekcijas… Neradote, tuomet jūsų angelai tikrai gudrūs – puikiai slepiasi. Tyliai, kad neišgąsdintumėte tų trapios sielos sutvėrimų, pereikite į kambarį, kur kertėje suversti vaikų žaislai – peržiūrėkite juos po vieną, taip pat ir jų spalvingas knygeles. Vaikiškose knygelėse galima rasti angelų-egzotų – rausvų, melsvų, retai kada – jų tikrosios, baltos, spalvos. Jau seniai žaislus kartu su angelais palikote prie šiukšlių konteinerio? Pamirškite žaislus, lygiai taip pat atidžiai peržiūrėkite muzikos įrašų kasetes ir diskus – neabejoju, kad atsiras ten bent vienas  angelas, virtęs raide ar garsu. Nepamirškite daryti apskaitą, juk svarbu žinoti, kiek angelų gyvena su jumis. Gerai, kad jų dar nefiksuoja namų ūkių valdininkai, įsivaizduokit sąskaitą už paslaugas šeimai iš trijų žmonių ir penkiolikos angelų. Nors, žinia, angelai – ne šios žemės būtybės, nei šiukšlina, nei prausiasi, nei žiūri TV, tiesiog būna ir tiek. Be specialios patikros ir nesužinosi, kad jie su tavim gyvena. Vos nepamiršau nurodyti mėgstamiausios angelų slėptuvės – kartoninės dėžutės su naujametiniais blizgučiais ir žaislais. Ten jų galima rasti net, jei namų šeimininkai mušasi į krūtinę teigdami, kad apie angelus nieko nežino ir niekada nėra jų matę…

Bet grįžkim prie Vilniaus – angelai apsigyveno miesto gatvėse ir aikštėse. Perskaičiau apie juos laikraščiuose, dar nepamačius. Apsidžiaugiau, pagaliau jie išdrįso pasirodyti žmonių visuomenėje! Juk argi negalima būti angelu tarp žmonių? Jokia čia gėda turėti sparnus, be jų – jie kaip žmonės. Kartais net gali sparnų ir nepastebėti, juk ne koja – kreiva ar užpakalis – per didelis. Angeliškumu galima net džiaugtis, kaip žmonės džiaugiasi savo žmogiškumu, gyvuliai – gyvuliškumu, o augalai – augališkumu. Laikraščiai rašė apie angelų keliones iš vienos Vilniaus gatvės, aikštės, kiemo į kitą.

Man džiugu – įsidrąsino, gyvena, net tapo įžymybėmis, Lietuvos elitu, apie kurį nuolat rašo spauda. Žinia, sensacija, Vilniuje kuriasi tikra žmonių-angelų bendruomenė. Jau net pradėjau domėtis jų gyvenimo būdu, vietos laikraščiuose pirmiausia ieškoti informacijos apie juos. Štai praeitą šeštadienį gavau gerą naujieną - savivaldybės pastangomis Vilniaus gatvės angelų bendruomenė pasipildys dar penkiais angelais, trimis – stovinčiais ir dvejais – sėdinčiais. Du iš jų šypsosi taip, kad net dantys švyti matyt, negali sulaikyti emocijų, pagaliau – “iš senos spintos” į dienos šviesą ir gaivią nakties tamsą, pagaliau kaip žmogus tarp žmonių. Tačiau ten pat  radau ir liūdnų žinių, kad viena nežemiška būtybė “apdaužyta, keliose vietose iškrapštytos skylės. Chuliganai nuskėlė pusę angelo galvos”, kitai – “apgadintas sparnas”. Įtariama, kad vienas angelas – pavogtas. Tikras detektyvas! Rytoj pat einu į savivaldybę, nes turiu pasiūlymą visgi įkurti AST arba AKD, jiems suteikiant visas teises ginti angelus šioje ašarų pakalnėje. Nors, žinoma, yra ir kitų, jau ir vietoje ir kitur išbandytų būdų apsaugoti vieną bendruomenės dalį nuo kitos, pavyzdžiui, sukurti angelų getą arba rezervatą. Jiems bus saugiau ir žmonėms – ramiau. Nors, žinoma, smalsu iš kokios gi medžiagos angelai padaryti? Šiek tiek guodžia, kad nuo šiol angelai turės ženklą – lentelę, kurioje žmogui prieinama kalba bus užrašytas prašymas neniokoti angelų. Pagalvojau, o ką jeigu ir vilniečiai turėtų tokių lentelių, tikrai praverstų, pavyzdžiui, tamsiame kieme švytinti lentelė “Žmonės neniokokit žmogaus”….