Tyloje, kurioje patikėsiu savo kurtumu,
Aš suskaičiuosiu žodžius,
Saldžius ir karčius,
Man pasakytus.
Savo mintis,
Kurias pats užmėčiau akmenimis,
Klaidas ir išsižadėjimus
Nuo kurių triskart ploviaus rankas.
Tamsoje, kurioje patikėsiu savo aklumu,
Aš padėsiu ant svarstyklių veidus,
Draugų ir priešų,
Nekantrius, atšiaurius jų žvilgsnius.
Sudėsiu į krūvas
Visus jų rankų paspaudimus,
Nuvalysiu nuo jų vardų
Visas savo patyčias ir pajuoką.
Gelmėse, kuriose patikėsiu savo nebylumu
Aš iškeisiu į žodį kalbas,
Kurias lyg iš butelių pilsčiau
Iš tuščio į kiaurą.
Išmėtysiu jas iš maišų,
Kurie perpildyti nuo pagyrų
Ir persisunkę tuštybe
Ramiai lig šiolei tirpo ant mano liežuvio.
Pabaigoje, kurioje patikėsiu savo nebuvimu
Aš perskaitysiu savo sielos širdį,
Vartysiu ją kaip lapus,
Juodus ir baltus.
Atrišiu jos karštus sparnus
Priversdamas ją pagaliau patikėti
Kiekvieną rytą iš naujo
Jos bekūne vienatve.