Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gruodžio 13, antradienis

  Vien pagalvojus apie tai, kad netrukus susitiksiu su Raminta, mane nupurto šaltis, tai kas bus kai ji sėdės priešais mane?! Na, šiaip ar taip, ji turėtų ne užilgo pasirodyti. Laukdama jos, kelis kartus nuo pradžių iki galo perverčiau meniu, nors jau seniai sugalvojau ką užsisakysiu.
  Ir štai – pro duris įėjo panelė, juodus plaukus susirišusi į kuoduką ir pervėrusi jį dviem kiniškom lazdelėm, apsivilkusi juodą paltą, aplink kaklą apsivyniojusi baltą šaliką. Nusivilkusi paltą ji prisėdo prie staliuko. Žvilgtelėjau į jos aprangą – juodas sijonuką, toks pat švarkas ir balti marškiniai, apranga netgi labai oficiali palyginus su mano tradiciniais mėlynais džinsais ir įvairiaspalviu, mamos megztu megztiniu.
  Pasisveikinusi Raminta paėmė į rankas meniu. Priėjus padavėjai ji klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjo į mane. Aš užsisakiau dvigubą kapučino, o ji – juodos kavos ir šokoladinio pyrago. Tada atsisuko į mane ir nusišypsojusi tarė:
  − Vis dėl to atrodai geriau nei jo buvusioji!
  − Atėjom pakalbėti ne apie mane, o apie tave ir jį.
  − O kodėl gi? Dar pasakyk, kad tu čia ne prie ko! Tiek to, nori, kad papasakočiau kas tada įvyko?
  − Manau, kad tai ir turėjo būti mūsų pokalbio esmė…
  − Tik nereikia čia vaizduoti, kad esi kažkuo geresnė už mane. Vis dėl to, ne pyktis čia atėjau. Papasakosiu viską nuo pradžių. Taigi, pirmiausiai supažindinsiu su dar vienu žmogumi. Ignas – tas vyras, kuris tau atėjus prausėsi po dušu. Su juo susipažinome labai seniai, dar vaikystėje susidraugavome. Aš, Ignas ir Simas buvome neišskiriami draugai. Vėliau aš ir Ignas tapome kiek daugiau nei draugai, o Simas vis dar buvo mūsų draugas. Ignas niekada nebuvo šventasis, flirtuodavo su kiekviena sijonuota būtybe. Galų gale, viena jį pasiguldė į lova ir tai jam kainavo jo laisvę, ji laukėsi jo vaiko. Tėvelių verčiami jie susituokė, bet santykių su manimi Ignas taip niekada ir nenutraukė. O ir santykių tarp jo ir tos mergaičiukės nebuvo galima pavadinti net ir pusėtinais. Taigi mes nuolat susitikinėdavome, tai pas mane, tai kokiame nors išnuomotame kambarėlyje. Taip gyvenome pakankamai ilgai, kiekvienas daugiau ar mažiau patenkintas. Kai man visa šita šiek tiek pabodo, nusprendžiau kuriam laikui nuvažiuoti kur nors ir pasiilsėti. Nusipirkau bilietus į Ameriką. Ignas mane turėjo palydėti į Vilnių ir nusprendė, kad būtų neblogai normaliai atsisveikinti. Jis paskambino Simui ir paprašė, kad paskolintų savo butą. Mes prižadėjome, kad jeigu kas ateis, pasakysim, kad Simo nėra namie. Bet atėjai tu, aš žiojausi sakyti, kad jo nėra, bet tu taip į mane žiūrėjai, tad aš tiesiog sutrikau, nebegalėjau nei žodžio ištarti, o kai atsipeikėjau, tu jau bėgai laiptais žemyn. Tą vakarą, kai tu antrą kartą mane pamatei, aš turėjau tau papasakoti viską, ką papasakojau dabar, bet nespėjau. Daugiau nežinau ką pridurti. Klausk jei kas domina.
  − Nėra ko klausti.
  − Tada aš tau noriu duoti draugišką patarimą – nepalesk jo. Sunku tokį susirasti.
  − Manau tai – mano reikalas.
  − Žinoma, bet pripažink, sunku rasti tokį vyrą, kuris metus lauktų merginos, kuri greičiausiai niekada pas jį nebegrįš…
  Atsidusau. Raminta – pakankamai įkyri asmenybė.
  − Tikiuosi Simas apie šį pokalbį nieko nesužinos? Jis nežino, kad aš grįžau į Kauną ir to sužinoti neturėtų.
  − Žinoma, jei tau to reikia.
  Ant stalo padėjau keturis litus už kapučino ir nuėjau prie pakabos apsirengti paltą. Kai jau buvau apsirengusi ir ruošiausi eiti, Raminta atsisuko ir nusišypsojusi tarė:
  − Nepamiršk pakviesti manęs į vestuves!
  Nieko neatsakiau. Stipriau susiveržiau šaliką ir išėjau pro duris. Įkvėpiau gaivaus, bet žvarbas oro. Nežinau ar jos pasakojimas buvo įtikinantis, ar man tiesiog reikėjo, kad kas nors patvirtintų mano mintis, bet išėjus iš susitikimo noras pamatyti Simą sustiprėjo kelis kartus. Paskambinau Monikai ir susitariau, kad už dešimt minučių ji mane pasiims.
  Lėtai ėjau gatve ir spardžiau sniegą. Šią žiemą jo kaip niekad daug. Eidama dairiausi po vitrinas. Reikės kokią dieną atvažiuoti čia vienai. Reikia nupirkti kalną dovanų. Net nežinau, kas maloniau, gauti dovanas ar pačiai dovanoti. Bet tikrai žinau, kad nuoširdus „ačiū“ yra pats geriausias atpildas, labiausiai man patinkantis dalykas. Kiek pastoviniavusi išvydau Monikos mašiną.
  − Kur važiuojam pirmiausiai? – paklausė man įsėdus.
2004-08-17 08:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-17 20:00
Suglumes
SULAUKIAU. Kaip visada dozė geros rašliavos :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą