Ambrozija iš pabaigos

Šlapia antklode šokinėjo
ūsuoti velniukai,
o tėvas raikė duoną.

Mūsų šulinys netuščias,
jo šonai aplipę lašeliais...
Laumių ašarom.

Vasarą dega krosnis,
o siela vis tiek šąla.
Tėvas taupo malkas.

Vakarais kieme
nekniaukia katės,
jų kačiukai gimė akli.

Pasaulis nesisuka,
jis užstrigo planetų bare.
Laikas stovi.

Tėvas galanda žirkles.
Mano kasos neauga.
O vyšnios nuraudo žaliai.

Tik pakampėse juokias
gintarinės saujelės, paliktos
apsiverkusių laumių...

Tėvas išėjo vaduoti
pasaulio.

Negrįš...