Viltis nevilty visada yra

Nuovargio grandinių sukaustytas žmogus
Pajaciškai linguoja savo dulkiną galvą.
Užmaršties nukryžiuotas aklas žmogus
Vienuolyno celėj uodžia savo salsvą kvapą.

Absurdiškai laimingas juokiasi žmogus
Ant kelių pasidėjęs savo tikrą veidą.
Celės kampuose išstatęs jausmus
Kurčias žmogus girdi jų dejonių aidą.

Pulsuoja skausmu vos praverti akių vokai,
Apsunkę nuo šešėlių žvakės metamų,
O iš plaukų kokonų ritasi drugiai
Pilkai juodi ir be sparnų...

Ei, tu, suluošintas žmogau,
Užmigęs tarp griuvėsių vienuolyno.
Aš tavyje šiek tiek šviesos radau
Ir bundantį alsavimą rytojaus ryto...

Tu tik įkvėpk smilkstančios palaimos kvapą,
Kurį savo sieloje laikai,
Ištieski bepirštes rankas į tamsą,
Iš kurių tau dar liko delnai.