Miške (pabaiga)

Nubis grįžo. Žiūrėjo, kaip Tilė drožinėja medį ir ištarė:
- O tu menininkė. Graži skulptūra gavosi.
- Šalia tavęs, Nubi, esu tik dailininko teptuko šerelis, linija penklinėje, taškas rašytojo knygoje... Jaučiuosi tik mažyčiu menininku, - šypsojosi Tilė.
Man labai gera su tavimi, - tęsė Tilė. Ta ramybė, alsuojanti iš tavo vidinio pasaulio dar tyresnė nei ta, kuri mane supa miške. Iš kur ji, Nubi?
- Neturėk tikslų, svajonių, ir tave aplankys ramybė. Išnyks nerimas, pyktis, kuris nesvetimas kiekvieną kartą iš naujo bandant įveikti kliūtį, pavydas, nukreiptas prieš kiekvieną potencialų  konkurentą, žiaurumas ir agresyvumas, kuris yra mūsų instinktų pasekmė, lemianti išgyvenamumą tarp kitų individų. Beveik visi tavo miestelio gyventojai mano, kad tai suprimityvina žmogų, nes jis tampa atsiskyrėliu nuo visuomenės. O tu manai, kad aš esu doroviškai pakylėtas žmogus. Ir aš taip manau, nes atsisakau negatyvių jausmų, žengiu vienu žingsneliu arčiau Aukščiausiojo. Žmogaus prigimtis veržiasi į  ramybę. Tikslai - visuomenės išmonė, prikišti žmogui per prievartą, kaip pareiga, kurią jis turi įvykdyti, nes be jos jis negalės visuomenėje tvirtai atsistoti ant kojų, būti savarankišku, auginti vaikų, juos išlaikyti, rūpintis jais iki gyvenimo pabaigos. Žmogus priima šią pareigą, paklusniai ją vykdo ir pasąmonėje suvokią ją net kaip SAVO tikslą, svajonę, norą, suprasdamas, kad kažką privalo pasirinkti - ne vieną, tai kitą. Ir visa tai daro nesuvokdamas, kad jį verčia tai daryti baimė dėl ateities. Todėl pasiekę tikslą nesijaučiame laimingi - nes tikslai nėra mūsų išmonė, o kažkieno primesta pareiga. Jei patinka piešti, tikslas tapti garsiu, uždirbti daug pinigų tėra visuomenės primesta pareiga, nes kitaip žlugsi, negausi darbo, liksi alkanas ir pats, ir tavo vaikai. Tad tai tampa ir tavo noru. Nuolat žmonės veržiasi kažkur, siekia aukštumų ir nepastebi, kokie pikti darosi - nes tai nerimas, baimė, ne jų norai, ne jų laimė.
- Bet nejaugi tu toks ramus, kad niekada neapšauktum kito žmogaus? Nejau niekada nebuvai pakėlęs balso?
- Tyla geriausiai sprendžia ginčus, nes pašnekovui greitai atsibosta kalbėtis pačiam su savimi, - šypsojosi Nubis.

….
-  O tu, Nubi, mylėjai kadanors?
-  Taip. Ir tebemyliu.
- Papasakok, jei tau tai nesukels sielos skausmo.
- Ne. Meilė negali sukelti skausmo, jei ji didelė. Skausmą sukelia tik maža, egoistiška meilė, - šypsojosi Nubis. Tik nežinau, ką tu nori išgirsti.
- Viską.
- Būdamas paauglys, buvau nedrąsus ir mokėjau mylėti tyliai. Nežinau, kaip dabar mylėčiau, bet tada buvo taip... Ji to nežinojo. Kaskart ją matydamas norėdavau tiek daug jai pasakyti, bet nežinodavau, kaip ji į tai reaguos. Bijojau būti atstumtas, ir pasirinkau ramesnį variantą:  svajojau apie ją, ir įsivaizdavau tai, kas realybėje sunkiai įgyvendinama. Svajodamas, maniau, kad ir ji mąsto apie mane, kad svajonės pildosi realybėje. Svajonė palieka dar vieną šansą, nes tiki, kad kada nors taip ir bus, kad tai ne svajonė, o mano tikra ateitis. Tuo tarpu pokalbis su mylimąja, kuri tikriausia mane atstums, leis suvokti skaudžią tiesą - nėra jokio šanso, kad ji kada nors mane pamils. Tada svajonė praranda savo realistinį atspalvį, nes įsitikini, kad ji tikrai niekada neišsipildys. Tada nustoji svajojęs. Todėl neišdrįsau pradėti rimto pokalbio su mergina, kuri mane žavėjo, nes norėjau svajoti ir galvoti, kad kada nors svajonė savaime išsipildys. Taip jaučiausi laimingesnis...
- Bet tu dabar ne su ja. Rezultatas tas pats. Tad aš manau, kad tau vertėjo jai pasakyti. Kiekvienam žmogui malonu žinoti, kad jį kažkas myli. Juk tu šalia jos buvai tą akimirką. Dabar nesi. Nereikia laukti, tikintis, kad kažkokį svarbų dalyką pasakysi vėliau. To vėliau niekada gali nebebūti. Ar supranti?
- Kai mano gyvenimas griuvo dėl nelaimingos meilės, suvokiau, kad kažkas kitas statė savo meilę ant mano gyvenimo pamatų. Kažkas geriau mokėjo statyti, nei aš...

………
  Jau ruduo. Reikėjo ruoštis šalčiams, kaupti maisto atsargas. Dienos buvo saulėtos, todėl buvo palankios šermukšnių uogų džiovinimui. Taip pat ir grybų. Bet jų nebuvo daug, matyt dėl sausringų metų. Juk grybams reikia lietaus. Daug drėgmės. Nubis svarstė, kad ši žiema miške bus sunki.  Nes jis ne vienas. Reiks pasirūpinti ne tik savimi. Tilė negalvojo apie ateitį, net neįsivaizdavo, kas jos laukia. Tad jos nevargino jokie rūpesčiai. Ji rinko giles ir grybus, riešutus ir uogas. Darė tai, ką ir Nubis.
Saulės atokaitoje jiedu pasidarė "džiovyklą" – iš šakų sukrautą statinį, ant kurio supylė visas rastas miške gėrybes. Tilė pasiliko saugoti, kad kokia voveraitė ar dar kas nenuneštų jų ir taip kuklaus derliaus. Nubis išėjo  toliau ieškoti maisto.
Ji sėdėjo ant kalnelio, saulės atokaitoje, ir žvelgė į saulės pusę. Tik dabar Tilė susimąstė, kokia svarbi saulė. "Pakanka užslinkti debesiui, ir oras akimirksniu atšąla. Kažin, kas būtų jei žemės skriejimo trajektorija priartėtų prie saulės vienu sprindžiu? Pagal galaktikos matavimus, tai labai mažas astronominis vienetas. Tačiau turbūt nuo saulės kaitros sudegtume. Arba ištirpę ledynai  apsemtų planetą, ir nuskęstume. Bet kokiu atveju žūtume... Hmm... Bet tą patį galiu pasakyti ir apie savo likimą. Kas dabar būtų, jei nebūčiau pamačiusi ūmėdėlės, gal ir Nubis nebūtų manęs užkalbinęs, ir dabar nebūčiau čia... Kas vis tik būtų nutikę, jei aš per žingsnį būčiau nutolusi nuo vieno savo likimo kelio ir pasukusi kitu - kokiu žmogumi aš dabar būčiau: laimingesniu, protingesniu, žavesniu, liūdnesniu...? Tačiau galiu gyventi tik vienu likimu, visą laiką tikėtis, kad tai ką šiandien pasirinkau ir yra geriausia dovana, kurią galėjau sau paskirti, kad tai ir yra tas plačiausias, tiesiausias ir geriausias likimo kelias... Aš tikiu, kad viskas, kas vyksta mano gyvenime, yra geriausia. Bent jau geriau, nei neįvykus. Jei tai įvyko, vadinasi to reikėjo kažkam... "
Taip Tilei bemąstant, Nubis grįžo radęs kelis šilo baravykus. Vienoje rankoje jis laikė sužeistą kėkštą. Matyt susilaužė sparnelį įskridęs į tankų krūmyną. Geriausia buvo paukštį padėdi nuošaliai, kad jo nesuvalgytų išalkusi lapė. Nubis jį padėjo į drevę. Papylė jam šiek tiek gilių ir šermukšnių. Tilė matė, kad jis domisi viskuom iš esmės: renka vaistažoles, ragaudamas jų sėklas ir nustatydamas tinkamą rinkimo laiką, skaičiuoja medžių amžių, ruošdamas valgyti, dubenėlyje maišo įvairius augalėlius su riešutais arba nukartintomis gilėmis, nebijo eksperimentuoti ir kurti naujus receptus, parsineša ir drožinėja šakas, groja lūpine armonikėle, dainuoja savo kūrybos daineles, kurios ramina sielą, vakarais žiūri į žvaigždėtą dangų, bandydamas įžiūrėti žvaigždynus. Ir iš kur jis juos pažysta? Tilė ištarė:
- Kai gyvenau mieste, ruošdavau pietus tik dėl to, kad reikėjo. Nutapiau vieną paveikslą ir maniau esanti dailininkė. Skaičiau poeziją, bet niekada nekūriau eilių pati. Domėjausi viskuom paviršutiniškai. Vadinasi, niekuom.  O tu domiesi viskuom iš esmės. Vadinasi, viskuom. Dėl to tavimi žaviuosi.
- Aš tiesiog gyvenu. Juk gyvenimas būtų labai nuobodus ir beprasmis, jei pro medį praeičiau nuleidęs galvą, o pro uogų krūmą – aukštai iškėlęs galvą.

…..
  Ryte Nubis išsimaudė ežere. Buvo labai šiltas rudens rytas. Ežeras skaidrus, tyras. Jo švarumą jautė ir pakraščiuose išaugę ajerai. Kvapnūs ir maistingi augalai labai tiks pusryčiams. Kitą dalį teks pasidėti ateičiai. Nubis niekad negalvodavo, ką valgys rytoj. Kiekvieną dieną pats miškas jam padovanodavo kažką, ką reikdavo tik pastebėti ir pasiimti. O kadangi rytoj miškas galėdavo ir nebepasiūlyti, tai Nubis pasiimdavo ir kitai dienai...  Taip drėvėje kaupėsi maisto atsarga žiemai.
Tilė stebėjosi Nubio stiprybe. Jis visada viską darė ramiai ir iš lėto, bet visada atrodė, kad jis padarys tai, ką užsibrėžė. Rodės jis nieko nebijo. Dėl to šalia jo Tilė jautėsi labai saugi.
- Nubi, ar tu ko nors bijai?
- Taip. Bijau žmogaus. Nes jis kuria daug baisių dalykų. Vieni labiausia bijo mirties. Kiti suaugti. Treti kentėti. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai - netekti artimųjų, mylimųjų, metų metus kurto jaukaus namų židinio, tapti invalidais, nepilnaverčiais žmonėmis, prarasti tuos, kurie jais rūpinasi. Treti bijo nežinomybės, laukimo, kuo viskas baigsis, ar pasiseks šiandien, ar išlaikys duotą išbandymą. Bet juk jie visi bijo vieno dalyko. Visa tai telpa viename žodyje. Labiausia savo gyvenime bijau karo. Nepasitikiu žmonėmis ir tikiuosi iš jų blogiausio. Visada manydavau ir manau, kad man nieko blogo nenutiks. Bet kai gyvenau tarp žmonių, vis tik ruošdavausi blogiausiam, kad neprarasčiau budrumo. To blogiausio tikėdavausi ne iš gamtos, ne iš gyvulio... bet iš žmogaus. Kaip tai bebūtų skaudu pripažinti. Autoavarija, bedarbystė, nužudymas, išprievartavimas, išdavystė, šmeižtas, karas... - kas galėtų paneigti, kad tai ne žmogaus kūryba, kurios reikėtų bijoti?
- Nubi, pasakyk man, ar buvo tavo gyvenime koks nors įvykis, dėl kurio buvo verta gyventi?
- Taip. Jei ateityje nebenutiks nieko įspūdingai gražaus, gyvenimui busiu vis tiek be galo dėkingas, kad suteikė galimybę pamatyti vaikystę. Tai vienintelis dalykas mano gyvenime, kuris privertė pasakyti žodžius "gyventi verta". Ji tyra. Tai lengvumas ir gėris. Esu dėkingas gyvenimui, kad išsirinko mane kaip vieną iš tų laimingų vaikų, kuriems buvo skirta pati gražiausia vaikystė. Apėmė didelė širdgėla, kai man skirdamas laimės su kaupu, iš kitų ją atėmė: iš mergaitės, užaugusios šuns būdoje, iš berniuko, kurį mama marino badu, iš vaikų, kuriuos prievartavo patėvis. Yra aibė kitų likimų, kurių net neįsivaizdavau esant... Užaugau aš vaikų darželyje, kur tėvai mane palikdavo prižiūrėti auklei. Ten bvuo ir būrys draugų, žaidimai, linksmybės. Kai suaugau, dar kartą praėjau pro savo mylimąjį darželį. Žiūrėjau į seno pastato sienas. Jos nebebuvo baltos. O pilkos, niūrios ir drėgnos. Neabejoju, kad ir vaikystėje jos tokios buvo, tik aš mačiau tai, ką norėjau matyti. Kaip jos galėjo būti niūrios, kai lakstėme kiemais, žaidėme, supomės ant supuoklių, deklamavome eiles, šokome, dainavome? Bet tą dieną kieme bėgiojo jau kiti vaikai, nebe mano draugai. Turbūt dėl to pamačiau tikrąją sienų spalvą... Paskui grįžau senomis gatvėmis namo. Jose nebekrykštavo vaikai. Nes visi užaugo. Žiūrėjau už kelio ir nebemačiau prūdo, kuriame žvejodavome ir gaudydavome varles. Nes ten pastatyti nauji namai. Ir suvokiau: jei ne atmintis, pasaulis atrodytų visiškai niūrus. Jei ne prisiminimai, nebūčiau net galėjęs tau atsakyti į šį klausimą...
- Taip. Nors aš negaliu pasidžiaugti savo vaikyste, bet mane taip pat žavi vaikiškas nuoširdumas ir atvirumas. Gaila, kad realus gyvenimas priverčia žmogų jo atsižadėti. Praeitais metais motinos dieną sutikau dailų berniuką nešantį pienių puokštę. Jis manęs paklausė, ar nenorėčiau ir aš prisiskinti gražių pienių, ten už namų. Aš padėkojau. Tada pasiteiravau jo, kam jos skirtos. Jis atsakė, jog mamai. Aš prisipažinau, kad jau pasveikinau. Ir staiga sulaukiau visai netikėto atsakymo, kuris mane ir sužavėjo, sutrikdė ir sukėlė didelę simpatiją berniukui, gal šešerių metų amžiaus, kaip labai protingai, beveik subrendusiai ir paprastai asmenybei. Jis nustebęs pažiūrėjo į mane ir ištarė: "Juk gali ir antrą kartą pasveikinti". Taip buvo paprasta. Atrodė, pati niekada nebūčiau to sugalvojusi. Nes galva pilna visuomenės taisyklių ir apribojimų. Labai po to gailėjausi, vaiko nepavaišinusi saldainiais, kuriuos nešiau rankoje. Nors taip būčiau atsidėkojusi jam už nuoširdumo akimirką...
  Tilė stebėjo Nubio gyvenimą ir suprato, kad jo atkaklumas yra begalinis. Tik dabar ji susimąstė, kad negalėtų viena išgyventi miške. Neįstengtų ji įžiebti ugnies iš dviejų pagaliukų trinant juos vienas į kitą. Neužtektų atkaklumo nuolat svaidyti medinį durklą kiekvieną kartą tikintis pagauti žuvies, rinkti nuo lapų rasos lašus, kad atsigerti tyro vandens...
……
  Šalo. Dabar naktys buvo ypač šaltos. Tilė glaudėsi arčiau Nubio. Bučiniai šildė. Abu jautė palaimą. Bet visada tarp judviejų buvo šaltukas, kurį gimdė neatvirumas. Nubis vis kažką slėpė, kažko nesakė, ir tai jautė Tilė. Nepasitikėjimo lašelis viską gadino. Ji negalėjo nuspėti, kaip netrukus jis pasielgs, ir tas nerimas šaldė tą malonų šiltą jausmą. Kūnai susiliejo, bet kiekvienas jų jautė, kad sielų artumo trūksta. Abu buvo kartu, bet buvo visiškai vieniši. Kiekvieno jų siela buvo užaugusi toli viena nuo kitos, ir niekaip negalėjo suartėti. Tilė suprato, kad šis susijungimas laikinas. Juk dažnai taip būna: nenori išsipasakoti žmogui, kuris to prašo, bet bėga šalin tas, kuriam visa širdimi nori atsiverti. Ji jautė, kad Nubis tolsta. Artėdamas prie jos, jis visą laiką tolo. Nes žmogaus artumas buvo jam bauginantis, nešantis ateities kančią. O nuo jos jis stengėsi pabėgti.
Ryte Tilė neberado Nubio šalia. Jis vienišius. Ir myli tokį gyvenimą. Ji nieko negali pakeisti. Belieka su tuo susitaikyti. Tai ji ir padarė. Nubis išgirdo Tilės žodžių aidą:
- Nesvarbu, Nubi, ką tu bepadarytum! Manęs nebenuskriausi,  nes tu jau man ir taip davei labai daug!
Bet jo žingsnis sulėtėjo tik akimirkai. Greitai jis žengė dideliais ir skubiais žingsniais, pats nežinodamas kur, tik toliau nuo prisirišimo ir kančios. Tolyn į mišką.
Tilė meldėsi, kad likimas neatimtų iš jos tos laimės – galimybės pasauliui padovanoti gėrio dalelės, kurios taip seniai  ji troško – Nubio kūdikio...
…..
Nuo šiandien Tilė niekada nebežvilgčiojo į praeitį ir nemąstydavo apie ateitį, kad įsitikinti, kokia laiminga yra dabar. Šis jausmas jos daugiau niekada nebepaliko. Mintyse ji tik kartojo: "Štai dėl ko buvo verta gyventi... "



PABAIGA.