Diena be tavęs

Diena be tavęs,
            o dangus- 
                  ne nuo įsiūčio mėlynas,
į akis lieja ilgesį,
            lieja -
                  ir artina naktį,
tiktai vėjas sūpuoja
            drugelį
                  ant pamario smilgos,
o ramybė,
            ant mūsų užmetusi skraistę,
                    linguoja į taktą...

Jau anapus vidurdienio-
            miegantys
                    nerimo būgnai,
tyli vakaro fleitos,
            ir renkasi
                    prieblandos choras...
Mylimoji, atleisk,
            jei buvau nuo tavęs
                    netikėtai nutolęs,
bet lig šiol
            tebetraukia mane
                    tavo mėlyno žvilgsnio bedugnė - - -