Sedejo jis niuriam trobos kampe,rankomis suemes galva...
Praejo jau trys dienos,kai jo dukte atsisveikino su siuo pasauliu ant savo motinos kapo...
Jis neteko ir jos...
Kodel TEN neteko jis jos...?
Stiprus ir monotoniskas beldimas i duris nepajegia istraukti jo is slogiu minciu liuno,kuris traukia ji vis giliau ir giliau...
'As turiu but su jomis...be ju - negaliu'-lyg zaibas perveria sirdi tamsi mintis...
Pro islauztas duris isiverzia isbales kaimynas ir sustoja lyg nutrenktas zaibo: pries save jis nemato zmogaus...
Ten sedi butybe su skausmo sukaustytu veidu, beprotybes ir liudesio kupinom akim...
Skausmo palauztas vyras atsistoja ir sukaupes visas jegas iseina pro duris...
Kur? - visi supranta pervelai...
Jokio riksmo...aimanu...
Nakties lietus is leto plove kruvina purva nuo skardzio apacioje gulincios zmogystos veido...


Menulio iliuzija




