Šis tas apie naktį.

Tamsus miestas miega už mano lango.
Stovėdamas balkone tingiai rūkau, nes kažko trūksta, nes nenoriu miego, o noriu kažko nuostabaus, galbūt blackout`o, o galbūt ir paprasčiausio stebuklo. Su kaulu neskubiai žaidžia šuo. Jis - mano draugas. Žmonės, kurie sakė, kad šunys gali nugaišti nuo vienatvės, tikriausiai buvo teisūs.
Drone zone radijo stotis transliuoja nesveiką muziką.
Aš guliu ant lovos, šuo ties mano kojomis graužia (kaulą?). Ėjimas iš proto dabar atrodo visiškai natūraliai, ir mintyse be jokio tikslo skaičiuoju sekundes, likusias iki kažko, nes ši naktis - per tyli. Ji tokia tyli, kad išėjus į balkoną ir įsiklausius, galima išgirsti kaip šeštame gretimo namo aukšte knarkia miegantis prie atvirų balkono durų kaimynas. Tikriausiai jis nesapnuoja sapnų; juo labiau jis nesapnuoja tuščio miesto - didžiausio stebuklo, sumišusio su nelaimės nuojauta, kuri skrenda kartu su vėjo nešamu pamestu ir nuo senumo pageltonavusiu laikraščiu, kai virš galvos pamažu kaupiasi audros debesys, nešantys krovinį, nuo kurio apsiverks tušti namai.
Pakeliu apsunkusią galvą nuo pagalvės ir įsiklausau į miesto tylą.
Už lango rūkydamas garsiai sukosėja mano kaimynas, ir, nustelbdami cigaretės čežėjimą, vienas po kito į palangės skardą atsitrenkia lašai. Šuo, staiga pabudęs iš traukulingo sapno, neužtikrintai suloja, o aš, prispaudęs prie lango nosį, viską užmiršęs žiūriu į slenkančius oranžinius lietaus debesis. Man tai kas - aš nukreipiu mažytį kišeninį žibintuvėlį į krištolinį sietyną, ir mano lubos pavirsta svetimu dangumi, kuriame žiba svetimi žvaigždynai, mano kilimas tampa svetima žole, trumpa ir šiurkščia, o aš - ir mano šuo - gulėdami ant grindų kuriame svetimos ir išnykusios civilizacijos mitologiją.
Neužtikrintas judesys pradangina iliuziją. Šuo iš kažkur išsitraukia seniai paslėptą ir jau prasmirdusį kaulą, o aš tikrinuosi elektroninį paštą - maža kas. Virš mano galvos ratus suka Hipnus, galbūt Morfėjas. Ant stalo guli nepradarytas rožinių zefyrų pakelis, šaldytuve - jogurtas. Kažkur toli Ji tikriausiai jau miega - tyloje, kurią, galbūt, laikas nuo laiko sudrumsčia pavieniai amtelėjimai. Dar kartą pasižiūriu į lubas, ir tyliai suvokiu:
Norėčiau, kad visam pasaulyje naktis būtų viena.