Penktadienį tarp trečio ir ketvirto aukšto

Pažinau vieną sykį tokį žmogelį. Žmogelį iš mažos raidės. Ploną džiūsną, su kaltūnu pakaušyje. Su juo susitikdavau tarp trečio ir ketvirto aukšto kiekvieną penktadienį.
Taip nutikdavo (gal tiesiog čia sutapimai), bet kiekvieną penktadienį iš savo šešto aukšto leisdavausi pėsčiomis žemyn, o ne liftu. Nes laukti būdavo beprasmiška.
Užimtas. Ir po minutės ir po dviejų ir po dešimt. Galvodavau, kad visą darbo dieną prastovėčiau prie uždarų lifto durų žiūrėdamas į hipnotizuojančiai degančią lemputę.
Pirmas savaites daugiausia laukdavau apie 4 minutes, kitas - jau dvi ar vieną. Po antro mėnesio tik žvilgteldavau spingsulės link ir nerdavau žemyn nė akimirkos nesugaišęs.
Va tada, bėgant dienom, atkreipiau dėmesį į tą žmogystą, išnyrančią tarp aukštų.
Vieną kartą sutikau jį trinantį nešvankų užrašą ant sienos. Įsismarkavęs taip darbavosi trintuku, pagalvotum, kad betoną nori pratrinti. Man nerodė jokio dėmesio. O kitą kartą- kempine valė turėklus. Paspjaudavo ir trindavo. Įtariau, kad kempinė nė nešlapia. Jis buvo pats šlapias. Lyg tik ką išskalbtas rūbas. Sena skalbimo mašina,-galvojau,-lėti apsisukimai.
Būdavo, jį matydavau su žibintuvėliu rankoje, tyrinėjantį sienos raštą. O kartą jis bandė pakelti 32 kilogramų svarstį. Prisimenu, tąsyk šyptelėjau, matydamas jo bergždžias pastangas. Iš kur tas svarstis atsirado, jei žmogelis jos nė krustelti negali?.
Taip, man, penktadieniais po penktadienių, vis leidžiantis žemyn, matydavau jį vis ką nors knibinėjantį, tarsi dirbantį svarbius darbus.
Pradėjau sveikintis. Man irgi linkteldavo galvą nepakeldamas akių. Nenumaldomas noras jas pamatyti. Pradėjau laukti šių susitikimų.
Iš kur tas noras gimė, nežinau, bet tarp trečio ir ketvirto aukšto, kiekvieną penktadienį, gaudydavau jo akis. Paprasčiau būtų su žuvim. Bet su žmogum.....
Tai nutiko tada, kai buvau praradęs viltį jas pamatyti. Eilinį penkdienį tarp trečio ir ketvirto aukšto, man kulniuojant žemyn, sutikau jo žvilgsnį. Tikėjausi išvysti neramų besiblaškantį šokinėjantį, o išvydau tiesų ir tvirtą ir dar įkypai žvelgiantį , sulaikantį mane. Jo akyse - manosios. Nežinau, kodėl taip padariau, bet apsisukau ir vėl grįžau į savo aukštą. Lemputė nešvietė. Paspaudžiau. Tą kart lifto mechanizmai veikė kaip mano širdies vožtuvai. Arba atvirkščiai,-širdis- kaip mechanizmai,-dabar jau neprisimenu, bet tą jausmą ilgai prisiminsiu...
Pagaliau durys atsidarė. Įlipau ir ....
Ir dabar ateina penktadieniai, ir nors lemputė nedega, aš leidžiuosi pėsčias žemyn, tikėdamasis sutikti žmogelį su kaltūnu pakaušyje.
.....
Atrodo, aš jį pažinojau. Vieną sykį. Eilinį penktadienį.