tyliai tyliai

tą šienapjūtę
kai abudu
nuriedėję nuo
ką tik sukrauto šieno
pasislėpėm
medžio šešėlyje

saulė
nuraudus iš gėdos
pabėgo už miško
ir už pasaulio
krašto

naktis
mudu glamonėjo
vėsiais
žvaigždėtais
pirštais

o žolė
apsivijusi
mūsų mintis
nebenorėjo
paleisti

ir lietus nelijo
tik barbeno
tyliai tyliai
į mūsų kūnus