Sugrįžtu

(Atostogos)


Tu mano krantinė
žaliai apaugusi
mojuoji vieškeliais,
žarstais pušim.

Ir tu pati many seniai įaugusi,
man į žaizdas.. ir aš kvepiu tavim.

Tavo aštrus ir kupinas pasaulis
mano gerklėj, aky ir klausoje,

ir aš girdžiu kai tu perkūnais staugi
ir konstatuoju sau: esu tikra.

Juostelės iš vestuvių, išleistuvių
sumirga dar akimirkos žaisme,

ir užfiksuotas jau netikras būvis
dabar vingiuoja pamirštas delne.

(...)

Apsvaigusi išsigalvoju taurę
ir sudaužau, nes ji nėra tikra

ir visą tai kas būna ir kas buvo
jau laidoju, jeigu dabar nėra.

(...)

Atleisk man motina, gimdyve,
kad nebepamenu visų vaikų

(bet vėlės visos tik šešėliais byra
ir slepiasi tarp mano trupinių.)

(...)

Aš įsipilsiu mineralinio stiklinę
aš noriu gerti, man seniai trošku

(nes dykuma truputi išsipylė
aš įbridau į ją ir čia tvanku)

(...)

Vėl atsigult ant išbūčiuoto kranto,
kuris paliečia virpančia srove
(ir tegul tyli visa tai kas genda,
ir nieks neklausia ar balta puta?)

Dabar jau tarkime nebuvo nieko,
ir aš balta, ir tu pati balta.
Per žalią dykumą, per žalią lietų
srūvenam tyliai, švelniai, palengva.