Metų metamorfozės

lyg paskutinį kartą gerdamas arbatą
prisiminiau kaip noriu aš gyvent
kada žali pavasariniai medžiai
ir paukščiai ant šakų tai norintys mane apdergt
aš paimu į ranką telefoną
paskambinu į bepročių namus
papasakoju savo jiems istorija
galvoju gal pavyks man juos išdurt

nutrintu purvinu asfaltu
velkuosi nepakeldamas akių
širdis kažko krūtinėj trankos
tikrai žinau kažką myliu
kažką myliu todėl man kartais skauda
taip skauda kartais negaliu kentėt
akis pakėlęs aš į dangų galvoju kaip nenusidėt

ateis žiema
aplinkui bus daug sniego
bus šalta vėjas ledo maršus gros
o aš sau vaikščiosiu po kiemus
sustodamas tarpuvartėse gert alaus
ir šals man rankos prie alaus skardinės
ir lūpos šals bet gersiu aš vistiek
tik gerdamas galiu nusiraminti
o kai nurimstu vėl galiu pradėt
galiu pradėti laukt pavasario
to kasmetinio renesanso žalumos
kada aš parkuose geriu degtinę
ir jau nebėgu
nebebėgu nuo kovos
kovos su savimi
su savo meile
su savo norais ir aistrom
kada taip laukiu vasaros palaimos
taip trokštu jūrą pamatyt ne tik sapnuos
po to ateis ruduo aš gersiu vyną
raudoną vyną
baltą
nesvarbu
ir vėl ateis žiema
visi tai žino
o jūra vis dar ošia man
sapnuos

dabar aš sėdžiu ir geriu arbatą
koks metų laikas negaliu suprast
tiesiog rašau
rašau aš ir galvoju
gal pradedu jau pagaliau save surast?..