Naktis

Net veidą gelia nuo to šalto vėjo
Ir šviesos sminga vis giliau širdin.
Štai vėl pro šalį kažin kas praėjo,
Prasmego kaip ir viskas praeitin.

Mėnulį pasigavę gniaužtuos laiko
Naktiniai debesys. Kodėl jie taip pikti?
O plaukus rudeninis vėjas draiko
Ir tu kalbiesi su pačiu savim.

Tik gal stiklinės akys šito namo
Įžvelgti sugebės, o gal suprast,
Ko daužos mintys, ko širdis atšalo,
Kodėl suradus taip sunku prarast...