grįžimas

Kas iš mūsų atėmė atmintį,
Kai mes dar akli ir kurti,
Susirietę, kuproti keisti embrionai
Švelniai draskėm benagiais pirštais,
Rankom be kaulų, raumenų
Savo motinų įsčias?
Kas galėjo tuomet atimti
Turtus, šloves, mūsų pergales,
Jei mes bejėgius, vos įžiūrimus veidus
Užsidengėm permatomos odos delnais?
Kas galėjo išlaikyt plikas kaip kiaukutas galvas,
Išmaitint mūs stipriai užsičiaupusias burnas
Pradėjusias juoktis bedančiais,
Pilnais vandens gomuriais?
Kas galėdavo mus užmigdyti
Ir priversti girdėti kurtumo užpildytas mūsų ausis,
Nuramint it pelekais besiirstančių kojų judėjimą
Ir stipriai užmerkti akis, kurios neturėjo vokų,
Mirksinčių karšto šilko blakstienom?
Kaip norėčiau prarasti vėl atmintį,
Turtus, šloves, savo pergales,
Kad aš dar aklas ir kurčias
Susirietusiu, kuprotu keistu embrionu
Švelniai draskyčiau benagiais pirštais,
Rankom be kaulų, raumenų
Savo motinos įsčias.