Belaukiant Godo

Kas  galėtų man atstoti tą tykų nušvitusį  laukimą, 
Kai būdavau prie upės, arba  girtas žiūrėdavau per rytmečio langus?
Kažkas juokdavosi ir  labai rimtai patardavo mesti,
O dabar paimsiu ir mesiu  save  tolyn –  po  dešimties metų  dar atpažįstamą,
Ilgame griaustinio grumėjime ir žaibe  - baisiuose tavo žodžiuose!
Bet aš vėl numosiu ranka, žiūrėdamas  į dangų. Mano rankose dvelkteli vėjas, 
Iš kapinių rimties, iš gyvenimo judrumo,  iš  netikėto pasmerkimo ženklų žinau  -
Kada nors vis tiek išplauksiu  ramus ir gyvas – belaukiantis Godo.