Manosios... Kas?

// ... jei kas atspėtų apie ką tai, galėčiau pažadėt dainuojamosios poezijos vakarą...:) //

Pirmajai, pačiai gležniausiai,
padovanojau penkis žiedelius.
Atrodė tobulai... coliukė.
Ir išsiskleidė, mano lelija.

Antrajai, nepasiduodančiajai,
įteikiau tris žiedlapius.
Buvo labai nustebinta.
Padėkojo... padainavo man.

Trečiajai, labiau apsirėdžiusiai,
nusiunčiau du žiedus...
Apsivijo rankomis kaklą...
tik ne mano... aš nepykau.

Ketvirtoji, naujo lygmens išrinktoji,
gavo vieną, bet stiprų...
Pirmąkart pajutau tikrą darną.
Ir dabar už tai dėkingas.

Penkta, man labai ypatinga,
negavo nieko... net manęs...
Prie jos visada grįžtu, ir ji prie manęs,
kai „keturi keturiasdešimt“...

Paskutinė, šešta, visų brandžiausia,
gyvenimiška patirtimi su manimi pasidalijo.
Ilgai spardėsi... ir aš prisikentėjau.
Nieko nedovanojau, tik parodžiau kelią.