Nakties smuikas

taip melodingai
skambant smuikui
naktyje.
padalini į du lygius
gabalėlius vis dar
tebeplakančią širdį –
pusiausvyra.
viena dalis į
aukštą dangų,
kita
į svilinantį  požemį.
mes pažymėti
vakcina,
ant kairiojo peties
išgraviruotas randas
praeičiai.
kasnakt išlieji
prakaito lašelį,
nes neskaitai
sapnų.
išmetęs savo
atspindį į šiukšlių kibirą
nublukusį,
kaskart ir vėl
pasineri į prigimtį.
po menkiausią smiltelę,
alum nuplauni
susikaupusį kalnelį
savo gerklėje
nuo ištarto nevietoj žodžio.
surišęs tyliai pirštus,
dūmoji
apie atriedančią naująją datą.
nieko naujo, nieko
nepaprasto.
kaip visuomet
su trupinėliu žmonių
daliniesi gyvenimu suterštu.
lieki nesuprastas ir
užmirštas –
taip turi būti.
kada nors tapsi
smuikininku ir grieši
pats sau.
savo tylai ir minčiai.
savo praeičiai užslėptai.
tapsi tuo
kas kiekvieną naktį suteikia
ramybę ir užmarštį.