Jau niekas taip neužkalbės,
kaip tavo ugnis
mažutėj žuvėdo trobelėj prie jūros.
Ant dumbliais nupelyjusių uolų,
Baltų, kaip tie kaulai,
iš kurių verdi klijus mano instrumentams
vis lopyti ir taisyti.
Prie tavo ugnies artyn slenkuos
ir galvą į tavo kelius iremsiu.
Ak, kaip ūžia krosnyje
nepažįstami garsai..
Tai juos pakartoti norėdama
vis nerimstu.
Vis lūžta ir skyla mano rankose
tavo taip kantriai išrašinėtas medis
ir šiaušiasi plaušais
nepaklusnus.
Mestum viska į ugnį -
lai paspringsta.
Klausyčiaus tavęs.