Raganiūkštė

Keistuoliai jie – tik smerkia,
Raganiūkšte vadina.
Labai jauna dar -
Vis žaidžiu, dažnai žiovulys ima.

Kai švyturius užgesinau, tik tikrinau likimą,
Sudužo keletas, žinau,
Tačiau ir šviesią, ramią dieną,
Kažko jie skęsti ima.

Kai iš arklių, aš pasagas susirinkau,
Maiše vienam norėjau laimės daug turėti,
Keikė žemdirbiai,
Bet tik trumpam jie negalėjo arti ir akėti.

Kodėl ant kelio akmenų aš pribarsčiau,
Nepamenu, matyt, bandžiau padėti,
O gal kelionei nuotykių pabert,
Gal laikui nugalėti.

Labiausiai pasipiktino visi dėl batų raištukėlių,
Nakčia išvarsčiau kalnus jų,
Tik šiaip sau - nuoboduliui nugalėti.
Paskui kvatojau - atlapi auliukai gatvėmis šlepsėjo.

Sutikit,
Nieko blogo juk nepadariau,
Tik mokausi,
Vaikiūkštė dar,
Be šluotos aš,
Liūdnoka šiaip tuščiai sėdėti.