.Pamiršk.

Juk turėjai pamatyti, kad man nebesisapnuoja. Kad vaikštau gatvėmis ir kliedžiu apie miego iliuzijas. Bėgdavau, kai pajutus vėją tarp pirštų imdavo slysti delnai. Stipriai užkritęs baltas pūkų pasaulis spaudė savo egzistavimu. Tu viską matei, tik nieko nesakei. Nežinau. Buvo šalta. Kai pasukus prie naujos labirinto sienos išsivyniodavo raudoni kaspinai. Drąskėsi vėjyje. Trankėsi į plaukus. Apsivydavo riešus ir užklijuodavo akis. Ir nesakyk, kad tada pasiklysti jau neįmanoma. Nesakyk, kad kažkas vis dar rodo kelią. Tu tik imk ir nieko nebesakyk. Negalėjau gyventi sausuose žvilgsniuose. Kodėl viskas baigiasi, kai tu tampi tikrove. Naikinantis ir spiegiantis garsas. Balsai, persipynę venose ir supainioję minčių seką. Guliu ant žemės. Jaučiu. Nesigalvoja. Atmerktos akys. Kažkas smilksta tarp pirštu. Juodas dūmų kelias. Juodas užkonservuotas oras. Nežinau. Nieko nebežinau. O ir nenoriu. Žinai, pamiršk tą tobulą žmogų. Pamiršk tobulus jausmus. Tobulas mintis. Pamiršk tobulą tamsą. Nuo šiandien tobuli dalykai vaikščios pro šali...