dėsningumas

Nuo vakar mano sienų įtrūkimai
Mažoriniu ritmu alsuoja.

  Ir jais sulyju---gyvenu...

Artėjimu negimusio chaoso
Ironiškai užsidangstau akis
                        apgraibomis
Išalkusių šešėlių minioje
Savęs-bespalvės-ieškau
   
  Ir...

Tada mažyčiais lūpų virpesiais
Rasoj tave išmaudau---
  Jų įskilimuose
      dar
  ieškantį
saldumo...

  Kažkur...

Dugne save randu.
      paskui ir vėl ratu
  ir tu kartu
      ratu... ratu...
Spiralinių rodyklių valandos kartojasi
Po saule vėl tik juoda---
  balta---
      juoda... balta...
Net vakarais saulėlydis pajuosta.

  Artumas nebetyli---žindosi garu.

Išsirengiu nuogai
        Nusimetu naivumą
                        liūdesį
              galiausiai net tave.
Ir atsibundančio mėnulio saujose tirpstu.