Tai, kurios netekau

Virdulys sušvilpia pranešdamas, kad vanduo verda. Ji užpliko arbatą, nutūpia ant taburetės ir ima laukti. Cigarečių pakelis tuščias. Kišenėje vos kelios kapeikos. Ji prisimena, kad spintelėje turėtų būti tuščių pieno butelių. „Dvidešimt...trisdešimt penkios...keturiasdešimt penkios“ – mintyse skaičiuoja būsimą uždarbį, kraudama butelius į maišelį. Pridėjus tai, kas buvo kišenėje – šešiasdešimt aštuonios kapeikos. „Dar dvi kapeikas „Kosmosui“ kur nors susimeškeriosiu“ – pamano sprausdama kiekvieną dieną vis labiau moteriškėjantį užpakalį į senus džinsus. Miegamajame, mamos spintoje, suranda gabalėlį marlės, tėvo stalčiuje – skustuvą „Neva“. Ji nusprendė tai padaryti viena. Pirmą kartą viena. Taros supirkimo punkte, kažkur prie kasos, į grindis skambtelėjusi moneta nurieda tiesiai jai po kojom. Ji ilgai stovi lūkuriuodama, ar prieis kas, ar pasiges nukritusio pinigėlio. Nieko. „Kosmoso ir degtukų“ – nedrąsiai ištaria. Lyg nusikaltėlė, nuleidusi akis, skriste praskrenda pro įtariai į ją spoksančius milicininkus. „Sučka“ – nuskamba ausyse jai skirta mentų replika. „Transporto mazgas, paskutinė maršruto stotelė“ – praneša garsiakalbis tuščiam troleibusui. Jai vienai. Greitu žingsniu, lyg mėgindama pavyti išdykusį vėją, pasileidžia Nemenčinės plento link. „Devuška, ei, devuška“ – kalbina ją du dryžuoti pižamuoti bedančiai sifilitikai, prigludę prie dispanserio tvoros. Ji nejučiomis sulaiko kvėpavimą. Čia net oras pritvinkęs venerinėmis ligomis. Paskubomis pakelia ranką – gal kas sustos – greičiau iš šitos bjaurios vietos. Senas, tirtantis, dažymui paruoštas moskvičius, neaiškios kilmės radijo imtuvas, gergždžiantis „Voyage voyge“, jaunas baltapūkis vaikinukas, kažką kalbantis apie „variklio kapitalinį“ ir bandantis išspausti iš šio laužo šimtą dvidešimt šiek tiek praskaidrina niūrias jos mintis apie baimę ir pirmą savarankišką žygį. „Sustokit čia. Ačiū“ – ji stipriai užtrenkia dureles ir tvirtu žingsniu patraukia kolektyvinių sodų link. Reikia greitai, kol nesutemo, apeiti sodus, įsidėmėti vietas, kur auga aguonos. Prisėda atsipūsti ant nulaužto medžio pamiškėje, rūko cigaretę po cigaretės. Pamažu pavargusi diena užleidžia vietą nakčiai, tik mėnulis, išdavikas, apšviečia baimės ir nerimo kupiną jos veidą. Ji atsargiai sulanksto marlės gabalėlį, skustuvu lėtai ir švelniai įrėžia aguonų galvutes. Vieną po kitos. Šiek tiek palaukusi marle, tarsi nosinaite, ima šluostyti baltas aguonų ašaras. Lašas po lašo, galvutė po galvutės, daržas po daržo, sodas po sodo. „Viskas tvarkoj“ – jau be baimės žengia per tamsą. Prie vartų žiguliuko vairuotojas pasisiūlo pavėžėti. „O gal užsukam pas mane arbatos?“ – klausia pusamžis gašlus  tipas, visą kelią pliurpęs apie seksą ir meilužes. Virtuvės prieblandą laižo du žydri dujų liepsnos liežuviai. Ji puikia prisimena, kaip tai darė kiti. Kol aguonų ašaros verda sidabriniame samtelyje, ji karštu vandeniu perpila senutėlį mamos stiklinį švirkštą, nejučiom apsidairydama, ar niekas nemato, ar nesijuoks. „Dėl visa ko“ – pagalvoja. Gurkšnodama atšalusią arbatą, į degtukų dėžutės kraštą pagalanda kreivą atšipusią adatą. Kadaise per blatus gauta „Vega“, nors ir apgedusi, bet dar sukasi. Markas Knopfleris švelniai užgauna stygas ir kambarys prisipildo akustinės gitaros garsų. Nežinia kodėl, ji visuomet tai darydama klauso „Telegraph road“. Sukandusi dantis, nekreipdama dėmesio į skausmą ir kraują ji bando pataikyti į veną. Niekad nedarė to pati – visuomet kas nors padėdavo. „Na štai“ – tik iš penkto karto gelsvai rusvą skystį švirkšte nudažo purpurinis kraujas. „A long time ago came man on a track; walking thirty miles with a sack on his back...“ muzika ir žodžiai skamba vis tyliau ir tyliau. Jos kūną užlieja šiluma. Ji užsimerkia.

„Su gimtadieniu, Rūta“ – tyliai sušnabždu aš, dėdamas baltą kaip sniegas freziją prie šalto, tylaus akmeninio kryžiaus. „Šiandien tau būtų trisdešimt šešeri...“.