Vyšnių!..

Kažkaip seniena padvelkė,
kalba iš tavo lūpų,
sutalpinta į muilo burbulus.
O mano mintyse – vyšnios,
plakta grietinėle apklotos -
štai kur tikroji romantika.

O tu rengiesi prieš mane -
atvirumą demonstruoji,
sakai,
kad naktimis mane sapnuoji.

Matau, kaip žvilgsniu
man plaukus šukuoji,
o mano atsakas -
tik drovūs žodžiai:
"Atnešk man vyšnių“...

Daugiau nesikalbi
su manimi išalkusia...