S e n e l i s

Mano senas, žilas senelis.
Pakramtė karčią ąžuolo gilę.
Parymojo...
Kaip jaunas pritupė ant kelio,
Pasirėmė rankomis ir atsigulė į pievą.

Čiobrelių ir kitų laukinių gėlių kvapas
Dirgino didelės nosies receptorius.
Užmerktos akys rodė palaimą
Ir visi žiurėjo į jį,
Bet niekas dangčio nedėjo.

Mano senelis - šuo Reksas.
Stambus, didelis - tikras draugas.
Rodos dar neseniai...
Laksčiau su juo po kiemą,
O dabar jis pievoje.

Gaila man jo, jog gražiai įrėmintas buvo.
Mano pirmos klasės piešinys.
Nespalvotas, blogai nudroštu pieštuku.
Toks gyvas, kaip dailininko pavydas.

Tiesa aš ir piešti nemoku,
Tai kas buvo niekada nebegrįš.