Kelias namo (4)

Karonas su naująja šeima keliavo į pietus, ten kur šilta. Šeimyna atsidėkodama noriai dalinosi savo menku maistu, bet tai jo nevaržė: dėl savo prigimties ypatybių galėjo ir nevalgyti, tačiau netroško į save atkreipti bereikalingo dėmesio. Labiausiai jaudinosi, kad jie nepradėtų gilintis į jo kilmę, neklausinėtų apie jo praeitį. Karonas kaip šviesos patikėtinis nemokėjo meluoti, bet dabar jis rojaus tremtinys: gal meluoti jau įmanoma?
“Bet ne, šitaip negalima... ” Tokiu sakiniu visada baigdavo savo mintis ir jos nurimdavo, tik neilgesniam laikui.
  Gaila, kad tamsa taip pat ne jo pusėje, gal taip būtų nors kiek palengvinusi gyvavimo dalią, o gal ir ne. Ta nežinia Karoną varė iš proto. Jis troško rasti atsakymus į visus klausimus ir nedelsiant. Tačiau kad ir kaip buvo paskendęs savo apmąstymuose negalėjo nejusti jį stebinčio žvilgsnio. Kaskart tai kėlė vis didesnį nerimą, nes kad ir kaip norėjo, Karonas nejautė Yunos esant netoliese.
  Visuomet keliaudamas kartu vilkdavosi iš paskos saugiu atstumu. Saugiu atstumu šeimos atžvilgiu, nes nors ir buvo šiek tiek prigesinta abejonės liepsna, ji liko ir nevaldoma galėjo pakenkti aplinkiniams. Karonas daugiau savimi nebepasitikėjo, bet vylėsi, kad tikrai grįš namo, kad tai tik laiko klausimas kada ir ta diena netrukus išauš.
  Vėl artinosi tamsa. Susėdę ratu keliautojai valgė vakarienę ir apie šį bei tą šnekučiavosi. Karonas tuo metu vis žvalgėsi ir muistėsi, dar niekada niekas jo taip neerzino, kaip “naujasis draugas” — stebėtojas.
— Na, Karonai, tai kas tu esi? Miestietis, kaip žiurkė bėganti iš skęstančio laivo, valstietis ar paprasčiausias nuskurdėlis, ieškantis laimės tamsiame pasaulyje? — taręs vyras išskėtė rankas, vaizduodamas platųjį pasaulį.
  Moteris piktai dėbtelėjo į šnekantįjį, tačiau šis tik nekaltai šyptelėjo ir toliau baiginėjo košę. Karonas nustojęs dairytis pasikasė pakaušį ir susigėdinęs paklausė:
— Ką sakėte? Atleiskite, bet aš neišgirdau.
Šįkart neleidusi vyrui pražioti burnos moteris pirma paklausė:
— Mes klausėme, iš kur jūs?
— Aš iš... iš... P... — atsidusęs Karonas kiek tyliau tarė. — aš iš dangaus. Esu puolęs angelas ir net neįsivaizduoju, kur keliauju...
  Viską greitai išrėžęs jis tikėjosi, kad žmonės nesusivoks ir daugiau į tai nebesigilins. Po kelių tylos akimirkų net pats suprato, kad tai absurdiškiausias sumanymas: anie tik žiūrėjo akis išpūtę ir jau nieko nebesakė. Pirmasis tylą sudrumsti ryžosi vyras, garsiai nusijuokęs, jis uždėjo ranką Karonui ant peties ir garsiai sušuko:
— Na tau ir stipriai trenkė anie niekšai į galvą!
“Neigi? Išsisukau lengviau nei tikėjaus. ”
  Kvailai šyptelėjęs lyg pripažinęs tai tiesa, prigulė ant vėsios žolės ir nejučia užsimerkė. Visas sunkus lėtai grimzdo į sapnų karalystę, nebuvo pratęs pėsčias tiek keliauti. Tačiau įvairios mintys žadino mieguistą protą. O dar tas stebėtojas: jautė jį esant šalia, bet plika akimi nevalia įžiūrėti, kas tai per padaras — “jis niekada nepaliks manęs ramybėje. Tuo geriau, kad aš jo nematau. Tu man nerūpi, girdi? Atstok. ”
Svaigi tyla užmigdė visus, slėnyje buvusius, garsus. Kartu su tamsa sėjo miegą. Sapnuose Karonas regėjo baltąją pelėdą. Ji kalbėjo žmogaus balsu ir ruošėsi perspėti, kai baisus riksmas išvaikė visus miegus. Prie jo artinosi įsiutęs vyras, tas pats, kuris noriai dalinosi savo maistu, kuris draugiškai bendraudavo ir net kartais pašmaikštaudavo, tas pats, kuris dabar bėgo iškėlęs akmenį ir piktdžiugiškai rėkė. Apsiblaususios akys tematė žmogystą, besikėsinančią į jo gyvybę. Vyras jau čia pat, jau kėlė ranką, kai staiga lėkė atatupstas nežmoniška jėga. Tolyje dunkstelėjo jo kūnas. Vėl įsivyravo tyla.
“Kas čia ką tik įvyko? ”
  Netoli žibėjo dvi poros akių.
— Ką tu padarei?!! — iš skausmo suspigo moteris.
— Aš... aš... aš, — netekęs amo kartojo Karonas. — Aš... aš... ne... Ne!
— Kodėl taip padarei!!!
— Tu pabaisa, pabaisa!!! — nuo mamos neatsiliko mažylis.
— Ne! Tai ne aš!
“Tai tikrai ne mano darbas, tai ne aš. Jis pats mane puolė. ”
— Jis pirmas mane puo...
  Paskutinius žodžius pertraukė į jį sviestas akmuo.
— Nešdinkis iš čia, pabaisa!
“Pabaisa? ”
  Kartu su riksmais pasipylė akmenų kruša. Karonas atbulas lėtai žingsniavo, karts nuo karto prisidengdamas ranka veidą.
“Aš jo nepastebėjau. Jis pirmas mane puolė. ”
  Jau akmenys nebesiekė, jau riksmai nutilo, kai jis vis ėjo ir ėjo, čia atsitrenkdamas į medį, ten įsipainiodamas į krūmus, tačiau nedrįsdamas atsigręžti. Taip priėjęs skardį, nė nemirktelėjęs nugarmėjo į tamsą, bet prieš tai akyse sušmėžavę balti,  mėnesieną atspindintys, plaukai suvirpino sąmonę.
“Kas tu? ”
  Bet buvo jau per vėlu — tamsa prarijo Karoną.