taip nukrito vasara

vasara krenta
į vėjo pūkus išsisklaido
mažas drugelis neranda
prakiurusio laido

rudas kamienas
į vaško lapus įrašytas
mezgamas vienas
skaičiuoja atodūsius ryto

niekas seniai
į mėnulio rankas nebežiūri
suskilę delnai
ir užgesusios miego kepurės

senė šnekėjo:
čia buvo numirėlio kapas
dabar tik gyvieji
po žemėmis šnekas