kaip visada

kai tąkart numiriau
(per siestą prie Sinajaus kalno)
nuo dešimties isąkymų,
kurie,
šventąjam Mozei snaudžiant,
sukrito tiesiai man ant veido,
MYLIU! -
atsimenu šaukiau,
buvau lyg ir apsvaigęs,
bet vėl staiga dangun
aš paimtas buvau
(žuvau per pono Mozės klaidą);
kai numiriau,
tą paskutinį kartą,
per klaidą
Tu man siūlei
savo meilę (veltui),
veltui ir žuvau,
nes vėl šaukiau
per siestą,
prie Sinajaus kalno-
MYLIU!