Miške (3)

Nubis vaikystėje buvo pavyzdingas mokinys. Gerai mokėsi, buvo drausmingas. Visuomenė iš jo tikėjosi daug: karjeros, darnios šeimos, autoriteto. Bet Nubis buvo tas retas pavyzdys, kuris visuomenę nuvylė. Jis niekada gyvenime nieko nepasieks. Kad pasiekti kažką, reikia turėti tikslą, kurio nori siekti. Anksčiau Nubis manė, kad turi tikslą, kurį pasiekęs taps laimingas. Ilgai nebuvo laimės ir jis vis mąstė, kodėl. Tik vėliau suvokė, kad tikslo pasiekimas neatneša laimės. Norint būti laimingu, reikia keisti savo sielą, bet ne aplinką. Neteisinga tikėtis, jog tikslo pasiekimas padarys tave laimingu, kai pačiame kelyje laimės nebuvo. Buvo keista, kad vakar gyvenimas, atrodęs toks pilkas, šiandien Nubiui pasidarė gražus, nors lyja lietus, nors nieko nesiekė, tiesiog akimirksniu pamilo gyvenimą. Nes pasikeitė pats. Pakito minčių kryptys. Dabar Nubis pastebi gyvenimo grožį, kuris jam dalina idomius įvykius. Pastebi gamtos ramybę, keliaudamas mišku ir rinkdamas grybus, šakas ir lapus. Ir jos didybę, kai susiduria su didingais gyvūnais laukinėje gamtoje. Dabar jis gali ilgai stebėti medžio kamienu kopiančią sraigę, skruzdėlę, nusileidusį ant laukinės aguonos žiedo drugelį, bandydamas jų akimis pamatyti pasaulio grožį... Norisi viską patirti, ką gyvenimas yra suplanavęs. Nubis išėjo pasižvalgyti į gyvenimą, atidarė savo sielos duris. Dabar jam nebereikia susigalvoti savo tikslų. Jų siekimas atimtų brangų laiką, kurį galėtų skirti gyvenimo pažinimui ir grožėjimuisi juo. Visą savo laiką Nubis nutarė skirti būtent šiam užsiėmimui.
Nubis ilgai blaškėsi nežinodamas, kur jo vieta gyvenime, kuo turi tapti, ką privalo veikti. Nes niekada neturėjo tikslo. Tad jo ir nesiekė. Ir nepasieks. Gali sakyti, jog jis lipa karjeros laiptais - tai jo pasiekimas. Ji laimingai pamilo ir užaugino gražius vaikus - tai jos pasiekimas. Rašytojas išleido knygą, dailininkas atidarė paveikslų galeriją, šokėjas įvaldė šokio meną, kulinaras virtuvėje daro stebuklus - tai jų pasiekimai. O Nubis mano, kad tai kiekvieno jų gyvenimas. Kiekvienas domisi skirtingais dalykais, tad ir likimai skirtingi, jų gyvenimas sukasi skirtingai. Nesiekė Nubis šokti, tiesiog šoka. Nesiekė dainuoti, tiesiog dainuoja. Nesiekė filosofuoti, tiesiog mąsto. Nesiekia nieko gyvenime, tiesiog gyvena ir daro tai, ką daro. Kiekvienas užsiėmimas yra  gyvenimas, kurį formuoja kiekvieno žmogaus likimas ir domėjimasis tuo ar kitu dalyku šiek tiek labiau nei trečiu.
Vaikystėje Nubiui labai patiko piešti. Tačiau išorinė jėga įtikino Nubį, kad dailininko gyvenimas sunkus ir vargingas. Jo vidinis pasaulis tada dar nebuvo toks tvirtas, kad atlaikyti šią kliūtį ir Nubis pasidavė. Bet dabar miške jis atsiskleidžia visas – jis ir šokėjas, ir dailininkas, ir botanikas. Visas jo darbas – pastebėti. Gamta pati išraižė piešinius ant tošies, pati sukūrė drugelį plevenantį pievoje, sraigę kopiančią medžio kamienu, skulptūras iš medžio šakų,... Nubiui belieka pastebėti, pasilenkti, paimti ir grožėtis... Stebėdamas gamtos grožį, Nubis mąstė, kodėl žmonės ieško gyvenimo prasmės. Nereikia klausti, kodėl žaidžiame, mokomės, nuolat judame, dirbame, švenčiame, sportuojame, šokame, mylime, dainuojame. Tiesiog mums dovanotas gyvenimas. Ir tuo esame ypatingi. Nes mums suteikta galimybė jį patirti. Nereikia ieškoti gyvenimo esmės. Nes gyvenimas ir yra esmė.
  Pamiškėje Nubis pamatė, kaip vyras užpuolė žmogų. Vagis nesitikėjo svečio iš miško, ir pamatęs Nubį išsigando. Pabėgo, pametęs visą savo laimikį. Senukas sudejavo ir, pasikėlęs nuo vieškelio piniginę, keliavo toliau. Nubis žiūrėjo į krypuojančią figūrą, tolstančią nuo jo, ir mąstė: "Norėčiau nors akies kampeliu žvilgterėti į žmogų, kuris pirmasis išsigimė: pradėjo savintis tai, kas svetima, rietis su aplinkiniais dėl menkniekių, pavydėti ir statyti keršto planus, veidmainiauti, po to visus savo "sugebėjimus" perdavė savo vaikams, o šie savo. Tikiu, kažkada buvo ramybė žemėje, ir ji buvo visai neseniai. Tad kodėl išsigimė žmogus, kodėl negalėjo ir toliau gyventi su šypsena, džiaugtis tuo, ką uždirba savo prakaitu, kodėl negalėjo ir toliau mylėti aplinkinių žmonių? Kas iškreipė visuomenę, kad ji tapo tokia žiauri, pykstanti dėl nereikšmingo įvykio, kuris toli gražu nėra esminis ir rytoj bus pamirštas, bet neliks pamiršti barniai? Kartais dar galima pamiškėje sutikti senuką, kurio veide neblėsta gerumo šypsena, kurio atvira širdis, kurio naivumas, gali jį pražudyti lygiai kaip ir didėjanti  išsigimėlių karta. "
Taip bemąstydamas, Nubis pajuto, kad kažkas patempė jam už skverno. Tilė...
- Aš bijojau pamilti tą, kurio mylėti negalima. Nes žinojau, kad tada mano gyvenimas taps sudėtingiausiu ir sunkiausiu egzaminu, kurio neišlaikysiu. Dabar šio egzamino valanda atėjo. Ir aš jį išlaikysiu. Aš apsisprendžiau likti miške. Su tavimi ar be tavęs. Noriu vaikščioti takais, kuriais tu praėjai. Valgyti uogas, kurias tu valgai. Kvėpuoti tuo pačiu oru, gerti to pačio šaltinio vandenį...
Dar nė karto Nubis nematė Tilės tokios iškalbingos. Žodžiai liejosi taip lengvai. Bet tai dar nebuvo pabaiga. Giliai alsuojanti Tilės krūtinė klaidino Nubį ir neleido jam suprasti, ar ji visą kelią pas jį bėgo ir dabar pritrūko oro, ar ji išdidžiai lėtai atplaukė pas jį, tik tas didelis jausmas užvaldęs ją, kaip koks niekadėjas veržėsi ir nenorėjo būti užslėptas. Savotiškai gražus buvo tas romių didelių akių ir nerimstančios besiformuojančios krūtinės derinys. Tuo metu Tilė Nubiui atrodė labai graži. O ji kalbėjo toliau:
- Matau vyrus gatvėje, skubančius, važiuojančius, bučiuojančius savo mylimąsias, dirbančius... Ir kiekvieno jų veidas byloja apie užslėptą žiaurumą ar grubumą. Nežinau, kas tai išduoda - galbūt kokia nors raukšlelė jų veiduose. Dėl to mane vyrai baugino. Ilgai neturėjau jų draugystės. Ir tik dabar sutikau tave. Tavo veidas skaistus ir švelnus, liūdnas ir protingas, mielas ir gražus. Tokia ir tavo siela. Ji negali būti kitokia, nes kūnas yra jos namai. Tu galėtum būti mano vyru. Galėčiau tau padovanoti brangiausią dovaną kokią turiu - save, jei tik mane mylėtum. Bet tu nemyli. Dėl to lieki mano svajonių vyru. Bet kurį kitą vyrą aš lyginsiu su tavimi – jo protą, grožį, švelnumą su tavo. Aš myliu paskutinį kartą. Pirmą ir paskutinį...
Nubis jautė, kaip drėksta jo akys, o gerklėje atsirado guzas, kurio niekaip negalėjo nuryti. Jis buvo laimingas, kad kažkas jį taip myli. Bet kankinosi, nes nesuprato savo jausmų. Tilė pamatė jo ašaras ir tarė:
- Verkiantis vyras vyriškesnis, nes atranda drąsos verkti. Be to, ašaros rodo, kad jis išgyveno tai, kas tikrai jam suteikė vyriškumo.
Nubis mylėjo vienišiaus gyvenimą. Ir tie jausmai buvo stipresni už jausmą, kurį jis jautė Tilei.  Atstumas tarp žmonių, kurį buvo susikūręs Nubis, buvo jam malonus, nes žinojo, kad tokiu atveju, joks kitas žmogus jo neįskaudins. Todėl ištarė:
- Prieš keletą metų nutariau būti vienuoliu. Tai nereiškia, kad norėjau gyventi vienuolyne, tarp kitų žmonių. Norėjau būti vienas. Jaučiuosi tada stiprus. Todėl man labai sunku. Sunku atsižadėti savo stiprybės vienatvėje.
Po šių išgirstų žodžių Tilė suprato, kad bus ta, kuri sujauks Nubio gyvenimą. Ji matė jame gėrį ir norėjo, kad jis plistų, o nebūtų uždarytas miško narve. Todėl mergina matė tik vienintelę galimybę -  jo vaikus, per kuriuos plis Nubio esamas ir  kuriamas gėris. Ji troško turėti jo kūdikį. Bet suprato, kad tai bus įmanoma tik tada, kai ir jis to norės. Ji nežinojo, kaip jam tai pasakyti.
- Ką tu darytum, jei žinotum, kad ši diena tau paskutinė?
Nubis susimąstė. Jo tankūs juodi antakiai susiglaudė, o akys paskendo veide ir tapo dar gilesnės ir protingesnės:
- Vieną vakarą tėvas man tarė: "Gyvenk įsivaizduodamas, kad ši diena tau paskutinė". Nesuprantu. Lyg tai galėtų pakeisti žmogaus charakterį, suintensyvinti jo veiklą ar pasukti ją kita linkme, priverstų labiau mylėti gyvenimą ar bijoti mirties, surasti troškimus ir svajones, kurių iki tol nebuvo. Jei ir įtikintum mane, kad tai pakeistų žmogaus gyvenimą, aš nesuprasčiau, koks viso to tikslas, kokia nauda, kam to reikia? Iš kur man žinoti, kad gyvendamas taip, lyg ši diena man paskutinė, mano veikla bus geresnė, naudingesnė, protingesnė, prasmingesnė nei ta, kuri vyktų natūraliai? Tikrai žinau, kad mano gyvenime niekas nepasikeistų, jei kas praneštų, jog ši diena man paskutinė. Dėl kelių priežasčių. Pirmąją jau pasakiau - nemanau, kad pasikeitimas būtų prasmingesnis už nepasikeitimą. Antra - atsirastų viltis, kad kažkas smarkiai suklydo, pranešdamas, kad ši diena man paskutinė. Tikėčiau savo ilgaamžiškumu iki pačios mirties. Nesikeičiant mano mąstymui, nesikeistų ir veikla. Trečia - suvokiu, kad mano gyvenime nėra nieko, ko tikrai trokščiau iš visos širdies ir ko neatlikęs labai graužčiausi. Tad neįsivaizduodamas, ką privalau būtinai atlikti šiame gyvenime, nesuvoksiu to ir likus kelioms akimirkoms iki mirties. Ketvirta - noriu gyventi savo gyvenimą. Jį ir gyvenu. Tad kodėl aš kažką turiu įsivaizduoti, kad jį gyvenčiau? Noriu tiesiog gyventi savo likimu - tai kas man skirta patirti, patirsiu ir negalvodamas apie paskutines savo gyvenimo minutes.
- Tu nesupratai šio posakio, bet gyveni juo. Juk jei tau ši diena būtų paskutinė, tu darytum tai, kas tau patinka, ir nesiimtum net menkiausio darbelio, kuris tau nepatinka ar tiesiog atrodo beprasmis. Tai tikriausia ir norėjo tavo tėtis pasakyti – kad visada darytum tik tai, kas tau patinka ir leidžia pajusti pilnatvę. Tu tą ir darai. Tikriausia ir nesupranti to posakio, nes jis tau atrodo beprasmis, nes gyventi paskutine diena tau gaunasi savaime, Nubi. Bet aš tavęs dar noriu paklausti: ar norėtum kažką pakeisti, kad kai kas būtų kitaip nei yra dabar?
- Net jei tai priklausytų nuo manęs, nenorėčiau. Nes ką nors pakeitęs, tikrai nebebūčiau tuo žmogumi, kokiu esu dabar.
- Taip. O aš nebūčiau sutikusi tavęs. Jei būčiau elgusis kitaip, turbūt nebūtume nė susitikę...
  Nubis neprieštaravo, kad Tilė gyveno su juo, miške. Vaikščiodavo kartu, rinkdavo uogas, grybus, šakas. Jis pasakojo apie tai, kiek čia glūdi meno kūrinių, paveikslų, šedevrų.

Tilė taip pat mėgo piešti ir domejosi daile. Ji stebėjosi, kaip Nubis gali nežinoti jos mylimo dailininko. Juk miške jis gyvena tik kelerius metus, bet iki tol jis turėjo girdėti apie šį žmogų. Nubis šyptelėjo:
- Jei aš jo nepažįstu, jis nėra toks įžymus, kaip manei jį esant.
- Kodėl? Jei tu jo nežinai, manai dėl to jis tampa mažiau įžymus?
- Būtent.
- O žinai, Nubi, kai tave sutikau, pagalvojau, kad vieną dieną ir aš busiu tokia kaip tu. Gyvensiu miške. Man dažnai taip būna. Pagalvoju ką nors, ir išsipildo. Ir visada tai geri dalykai. Turbūt esu ragana?, - šypsojosi Tilė.
- Man irgi taip būna. Manau, kad pasąmonėje kažkokį įvykį užfiksuojame kaip trokštamą, ir jo siekiame netikslingai, galbūt sąmoningai jo ir nesuvokdami. Arba tai yra gilaus protingo apmąstymo, įvykių eigos sudėliojimo rezultatas, apsvarstymas, kas gali nutikti atliekant vieną ar kitą darbą, ir pačių svarbiausių įvykių iškėlimas į pirmą vietą, žinant, kad jie dažniausia ir įvyksta.
"Ką bepasakytų Nubis, su viskuo sutinku. Kokie mes panašūs. Jei jis to nemato, yra visiškai aklas. Ir tada tai vienas iš tų nedaugelio dalykų, kuris daro mus nepanašiais vienas į kitą. Kai jausdavau, kad gyvenime vykstančius įvykius jau kažkur mačiau, suvokdavau, kad juos kadaise buvau sugalvojusi mintyse, bet užslopinau, nesitikėdama, kad juos galiu kada nors įvykdyti realybėje. Bet matydama, kaip jie pildosi, supratau, kad tai ne kas kita, kaip pasąmoningo siekimo rezultatas. Ir visada tas siekimas buvo teisingas, niekada manęs neapvylė jo rezultatas. Įžvelgiau savyje teisingą mąstymą. Dėl to tik juo ir vaduovausiuosi savo gyvenime. Trokštu Nubio kūdikio. Auginsiu jį taip, kaip man atrodo teisinga: kuo arčiau gamtos. Rinksiu vaistažoles, uogas, grybus, riešutus. Per savo dosnias gėrybes gamta nori tiek daug pasakyti žmogui, bet jis to nenori išgirsti. Mylėsiuosi tik su žmogumi, kuriame įžiūrėsiu protą, gėrį, sveikatą, grožį, nes tokį noriu pagimdyti kūdikį. Tik toks žmogus reikalingas pasauliui. Kad sklistų gėris, grožis, protas ir sveikata. Toks yra Nubis", - mąstė Tilė.
Už tankiai suaugusių eglių pasigirdo šurmulys. Tiesiai prieš juos iššoko elnias. Didingas gyvūnas. Tilė aiktelėjo, nes išsigando. Ji nesitikėjo, kad elnias toks didelis ir stambus gyvūnas. Neatrodė, kad jis bejėgis ir lengvai pažeidžiamas. Priešingai. Dideli ragai ir masyvus kūnas atrodė perspėjamai. Jis trumpam sustojo, pasuko savo galvą į jaunuolių pusę, lyg pasisveikindamas, ir nušuoliavo toliau. Tilė ilgai dar prisiminė jo gilias dideles rudas akis. Jos bylojo, kad šis gyvūnas nieko blogo negali padaryti. Elnias nušuoliavo tolyn, grakščiai aplenkdamas kelmus ir šakas. Tilė negalėjo atsikvošėti. Nubis tarė:
- Įvykus maloniam įvykiui, dažnai pastebiu, kad jo vėl laukiu. Jo tikiuosi kaskart papuolęs į panašią situaciją, vietą, laiką. Akys ieško baravyko ant saulėto kalnelio, apkloto sausais eglišakiais. Malonaus pašnekovo prie miško šaltinio. Šuoliuojančio elnio aukštoje pievoje. Bet tenka nusivilti. Niekas nepasikartoja. Kad ir koks įvykis būtų panašus, jis nebebus toks malonus ir įspūdingas. Nes jo laukiau ir tikėjausi. Nes jis bus kitoks. Kitas kalnelis ir baravykas. Kitas pašnekovas. Kita vieta. Kitas elnias. Žinok, šis gyvūnas paliko tau didžiausią įspūdį. Nepamiršk jo, nes daugiau neteks patirti tokio pat jausmo.
- Bet tai stebuklas! Aš nė karto nesu mačiusi elnio iš taip arti. Koks jis galingas, išdidus, galintis save apginti gyvūnas!  Koks jis didelis... Kokie dideli jo šuoliai, rodės jis gali sutrypti bet ką, pasitaikiusį jo kelyje... Dabar suvokiu laisvo gyvūno grožį ir galybę. Noriu tapti jo draugu. Dabar mano širdis verkia, nes tai buvo tik akimirka ir tikriausia niekada daugiau nebeteks pasigrožėti laukinio gyvūno didybe... Net neįtariu, kokių dar išdaigų yra suplanavęs man gyvenimas. Tai stebuklas!
- Stebuklų nebūna. Jei tai įvyko, vadinasi tai realybė. Todėl jokio įvykio negalime įvardinti stebuklu. Tai, ką įvardijame šiuo žodžiu, tėra mūsų patyrimo trūkumo rezultatas. Kai įvykį patiriame labai retai arba iš viso nepatiriame, o išgirstame iš kitų žmonių pasakojimo, jis mums atrodo nerealus, neįmanomas, dėl to stebuklingas. O iš tikrųjų jis gali įvykti gamtoje, tik kad jį pamatyti, reikia būti reikiamu laiku tinkamoje vietoje.
- Aš nesutinku, Nubi. Juk yra kažkas, ko negali būti.
- Ar tu nepastebi, kad pati sau prieštarauji? Žmogus nėra tokia svarbi būtybė, kad galėtų teigti, jog kažkokio įvykio gamtoje negali būti. Tai nuspręs tik pati gamta. Kodėl manai, kad to negali būti? Tik dėl to, kad pati su tuo nesusidūrei?
- Na, pavyzdžiui, jei dabar pradėtų kalbėti su mumis šis ąžuolas, ar tai nebūtų stebuklas? - nepasidavė Tilė.
- Gyvūnai turi rankas ir burną. Šie organai padeda susirasti maisto ir pavalgyti. Augalams tai šaknys. Žmogus bendrauja kalba, kai kurie gyvūnai – žmogui negirdimo dažnio bangomis. Ar kada susimąstei, kad drambliai ateina pagerbti mirusį dramblį, praėję šimtus kilometrų? Kaip jie sužino, kad jis mirė, ir kurioje stepės dalyje jis guli? Mums atrodo, kad jie tylūs, o ar tai nereiškia, kad jie kalbasi, tik mes jų negirdime? Kaip ir delfinų. Todėl yra galimybė, kad ir augalai bendrauja. Galbūt per kosmosą. Gal dar kaip nors, mūsų ausiai negirdimu būdu. Visi esame gamtos dalis, sudaryta iš tos pačios materijos – vandenilio, deguonies, anglies, azoto, sieros ir jų junginių. Aš tikiu, kad panašumų tarp mūsų visų yra daugiau nei skirtumų. Dėl to aš labiau tikiu bendravimu tarp medžio ir gyvūno, nei netikiu.
Tilės kūnu perėjo šiurpulys. Ji stebėjosi, kiek daug Nubis žino. Ji nebeįstengė toliau su juo ginčytis.

 

autoriaus komentaras: tęsinys tikrai yra, svarbu kad atsirastų norinčių skaityti, ir dar geriau jei jis kažką duotų jums daugiau. Esu labai kukli, ale žinau, kad šis kūrinys yra geras. Kiek už jį beduotumėt. Man didesnis komplimentas yra komentaras ir žmonių, perskaičiusių šį kūrinį, skaičius. Ačiū visiems skaitantiems, negailėkit komentarų, kokie jie gražūs bebūtų.