Laumėms žirgus užmigdžius
lyg stiklas dužo iliuzijos,
nakties akivarų ramioj vėsoj
aštriais kampais pabiro šukės,
lyg išalkęs duonos trupinius
virpančiais pirštais rinkau jas,
nešiau geliančiuose delnuose,
kad – lyg duoklę – tau atiduočiau.