Trumpa laimė

Ir vėl vasara, ir vėl užplūsta prisiminimai. Prisimenu kai tą dieną, liepos 29d., tave sutikau. Tu mane užkalbinai tiesiog gatvėje. Prisipažinsiu išsigandau, tačiau širdis kuždėjo, kad tavęs nebijočiau. Tu, Lukai, mane pakvietei į kiną. Iš pradžių aš nesutikau. Juk aš tavęs net nepažinojau. Po ilgų tavo įkalbinėjimų aš pasidaviau. Susitarėme susitikti prie įėjimo į kino salę. Namo parėjau laiminga ir pradėjau ruoštis vakarui.
    Kai aš atėjau manęs jau laukei, mano nuostabai, su puokšte gėlių. Po filmo palydėjai  namo, atsisveikinome. Užmigti negalėjau ilgai. Galvojau apie tave ir nežinojau ar dar tave sutiksiu, tačiau, tu manęs neužmiršai. Mes susitikome tavo iniciatyva. Vaikščiojome parkuose, mieste. Mūsų draugystė truko gan ilgai. O vieną dieną tu mane pakvietei į kavinę, kurioje pasakei, kad mane pamilai.
    Mes buvome laimingi. O ir draugai sakė, kad mes nebloga pora, bet... bet viena diena mano gyvenimą pakeitė. Ne, mes nenustojome vienas kito mylėti, tai buvo blogiau. Kai tada mes susitikome tu buvai labai rimtas, susikaupęs, o tai tau nebūdinga. Aš supratau, kad kažkas ne taip. Kai pamatei mane apkabinai ir pasakei, kad mane labai myli ir nenori prarasti, o paskui tavo veidu pradėjo riedėti ašaros. Nesupratau kas vyksta. Nurimęs papasakojai, kad sergi ir liga krypsta į blogą pusę. Anksčiau nesakei, nes manei, kad viskas bus gerai. Tada negalėjau ištarti nė žodžio, jie užstrigo gerklėje, o ašaros pradėjo riedėti... Verkėme abu ir atrodė, kad mums pritaria visa žemė. Kitas mūsų susitikimas buvo ligoninėje. Kai mane pamatei bandei šypsotis nes nenorėjei, kad pamatyčiau tave liūdną. Mes beveik nekalbėjome, nes mums žodžių nereikėjo, tiesiog mums buvo gera, kad esame kartu. Žinojau, kad ši laimė tuoj baigsis, bet nesitikėjau kad taip greitai. Kai tavęs netekau visam laikui, o tai buvo gegužės 12d., karštą pavasario dieną,  buvau namuose. Man pranešė tavo sesuo kartu su tavo paskutiniais žodžiais ”būk laiminga. Myliu. Tavo Lukas. ”, skirtais man. Buvo labai sunku, tave matyti paskutinį kartą. Tada mano mintyse prabėgo visi mūsų draugystės metai. Man liko tik mūsų nuotraukos ir prisiminimai.
  Po mūsų išsiskyrimo praėjo daugiau kaip metai, bet aš tave vis dar myliu taip kaip anksčiau ir dar nesusitaikiau su tikrove, kad tavęs nėra šalia manęs.
  Man dar vis skaudu, kad tavęs netekau. Kodėl taip turėjo atsitikti man?