Miške (2)

Tilė nesuprato savo jausmų. Ji nejautė aistros Nubiui, bet norėjo švelniai paliesti jo veidą, papasakoti jam visas smulkmenas, kurių niekas daugiau nežino, tik ji pati. Norėjo, kad jis žinotų viską apie ją, ir apie Nubį žinoti tiek pat. Norėjo visada likti šalia jo. Mintys visada užimtos juo, bet kai pradėdavo gilintis, ką mąsto, negalėdavo pasakyti sau nieko konkretaus, nes mintyse buvo patalpinta kažkas ne materialaus, beformis, kurio negalima aprašyti žodžiais. Tai buvo jausmas. Ji paklausė:
- Kaip žinoti, kuris gyvenimo kelias yra teisingas, kai širdis daužosi ir nieko negali patarti?
Nubis žinojo, jei atsakys tai, ką galvoja, jo ir Tilės gyvenimas gali tapti sudėtingesnis. Jis nenorėjo susieti savo likimo su jokiu žmogumi, nes jautė savo stiprybę vienatvėje. Todėl balsiai ištarė, nežinantis atsakymo. Nors galvoje sukosi mintis: "Reikia rizikuoti renkantis vieną kelią ir stebėti ar sekasi juo eiti. Jei eini lengvai, nepavargdama, žinok, pasirinkai teisingai. " Bet susieti gyvenimą su kitu žmogumi buvo per daug rizikinga, kad Nubis išdrįstu tai pasakyti Tilei.
Buvo tamsu. Mergina išėjo iš miško ir takeliu per pievą nubėgo miesto link. Nubis žiūrėjo, kol išnyko jos figūra, melsdamasis, kad jos niekas nenuskriaustų. “Kai žmonės buvo geresni, jie retai išgirsdavo apie merginos išprievartavimą. Jei taip nutikdavo, jie stebėdavosi, jog merginai nepasisekė. Dabar, kai daugėja blogio, kiekvieną dieną įvyksta dešimtys išprievartavimų, šimtai vagysčių ir žudynių, autoavarijų, kai žmogus ima nebereaguoti į visas šias nesėkmes, jis ima pastebėti tik sėkmę, ir dabar žmonės daugiau vartoja žodžius "jam pasisekė" nei "nesėkmė", nes pastaroji jau tampa kasdienybe. ” Pašiurpęs nuo tokių savo minčių Nubis grįžo į miško gilumą, tyliai dainuodamas savo sukurtą dainelę:

<kadangi poezija man sekasi prasčiau, šią vietelę praleidžiame>
….

Kitą dieną Tilė atbėgo raudodama, kad jos draugė ją išdavė, apkalbėjo kitų akivaizdoje nebūtus dalykus:
- Ji... Ji bloga draugė. Pati blogiausia...
- Nėra gerų ir tikrų draugų, kaip nėra blogų ir netikrų. Yra tiesiog draugai. Ji nebuvo tavo draugė. Žinok, žmogaus išdavystė ir po to sekantis išsiskyrimas apsaugojo tave nuo didesnės jo išdavystės, kuri būtų įvykusi ateityje ir kuri dar labiau būtų tave įskaudinusi.
- Tik tu, Nubi, nepalik manęs, nes tu... Tu vienintelis mano draugas.
- Kiekvienas zmogus nori buti laimingas... Ir nemanau, kad yra nors vienas, kuriam, kai reikia mano pagalbos, galiu atsakyti.
Tilė nusivalė ašaras ir susisegė išsidraikiusius plaukus, bijodama, kad negražiai atrodo. Nubis viską suprato. Ramiu švelniu balsu ištarė:
- Niekada nepergyvenk, kaip atrodai. Visą dėmesį sutelk į tai, kaip jautiesi. Nes tavo išvaizdą mato kiti. O tai, kaip jautiesi, žinoma tik tau. Tai yra svarbiau.  Be to, tai, kas tau atrodo nepriimtina yda, kitam gali atrodyti patraukliausiu tavo bruožu. Jei nepajutai, kaip vėjas sudraikė tavo plaukus, galiu garantuoti, kad atsiras žmogus, kuris ilgai bandys savo jėgas prieš veidrodį, norėdamas sukurti tokią pat šukuoseną.
- Bet, Nubi, aš noriu tau patikti. Labai noriu. Kaip aš tau patiksiu būdama tokia susivėlusi ir apsiašarojusi?
- Tada miške tave užkalbinau ne dėl to, kad pamačiau tavo ilgas tankias blakstienas, gražias mėlynas akis ir dailių bruožų veidą. Tai pastebėjau vėliau. Man buvo malonu tave užkalbinti, nes buvai gamtos dalimi. Pirmiausia pastebiu ne tą grožį, kurio tu tikiesi.
- Aš noriu būti su tavimi, - išsprūdo Tilei.
- Esi dar vaikas. Kol juo būsi, norėsi pasitikėti kitu žmogumi, bet geriau kuo ankščiau suaugti, kad nebereikėtų kito peties savo silpnumui išreikšti. Įgyti pasitikėjimo savimi yra laimė. Man pasisekė, kad bent dalelė jos man skirta. Neįsivaizdavau, kokiu pilnaverčiu žmogumi gali pasijusti, atradęs šią dalelę laimės. Ir net neįsivaizduoju, ką jauti atradęs ją visą. Labai norėčiau, kad ir tu, Tile, nors dalelę tos laimės įgytum. Tada tau manęs nebereikės.
- Man tavęs nebereikės? Tada aš nenoriu tokios laimės.
- Tile, niekada nesiremk į kitą žmogų, visapusiškai pasitikėdama juo. Nes jis bet kada gali pasitraukti į šalį. Todėl niekada, girdi? Niekada. Išlaikyk ribą tarp jo ir savęs tam, kad griūdama galėtum žengti žingsnį į priekį, ir taip išlaikyti pusiausvyrą.
- Tai ir tu gali mane išduoti?
- Aš niekada nežinau, kas bus rytoj. Tai nuo manęs nepriklauso. Žinau, kad niekada tavęs neišduosiu ir nepaliksiu, jei tai priklausys tik nuo manęs. Bet niekas nepriklauso tik nuo vieno žmogaus.
- Dabar jaučiuosi visiškai vieniša.
Nubis buvo žiaurus jaunai merginai, bet nematė priežasties būti kitokiu. Gyvenimas buvo dar žiauresnis. Arba galėjo toks būti. Todėl jis ruošė Tilę sunkesniam gyvenimo išbandymui, kad jam įvykus, ji nepalūžtų ir su tuo susidorotų. Nubis ištarė:
- Pasaulyje nėra vienodų žmonių, kurių mintys, troškimai idealiai atitiktų kito mąstymą ir norus, kurie turėtų bendrus draugus ir priešus. Dėl to esame kiekvienas sau, visi vieniši su savo svajonėmis, mintimis, neapykanta, rūpesčiais ir džiaugsmu.
- Buvome vieniši. Susitikome. Vienišumo jausmas dingo. Pabendravome. Likome vieniši su savo apmąstymais vienas apie kitą.
- Taip. Tu gera mokinė. Geriau ir aš nebūčiau pasakęs. Aš niekada nepasakysiu tau visko, ką apie tave galvoju. Jei ir bandysiu tai padaryti, kažkuri dalelė bus praleista. Arba tai, ką tau jaučiu. Neįmanoma žodžiais nusakyti jausmų. Todėl tu, kaip ir aš, liekame vieniši netgi ir būdami vienas šalia kito.
Nubis nebuvo panašus į jokį kitą žmogų. Ir savo skirtumą suprato. Daugumą jų gyveno, o jis mąstė apie gyvenimą. Nubis nežinojo, kas yra svarbiau, jis tik žinojo, kas mieliau jam ir darė tai, kas buvo mieliau. Jis nesiruošė keisti jų mąstymo. Dėl kelių priežasčių. Pirma - nežinojo, ar jo požiūris yra geresnis. Antra - suvokė, kad ir kaip stengsis, pritrūks jėgų pakeisti žmogaus mąstymą, charakterį, kuris formavosi metų metus. Trečia -  kiekvienas žmogus unikalus, tad kodėl kažkoks Nubis turėtų jį daryti panašiu į save, arba kurti jo gyvenimą?  Ketvirta – Nubis buvo nepastovus savo minčių atžvilgiu. Tai, ką manė ir darė šiandien, dar nereiškė, kad tą patį mąstys ir rytoj. Tad žinojo, kad niekada negalės patarti. Nes jo patarimai keistųsi kas akimirką. Todėl Nubis jautė, kad neturi teisės svarstyti, kas svarbiau. Galėjo tik teigti, kas mieliau jam pačiam. Ir tik šią akimirką. Jis jautėsi nejaukiai kas kartą išduodamas savo mintį. Bet suvokė, kad keičiasi, ir joms lemta keistis kartu su juo. Tilė buvo tas žmogus, kuris jungė Nubio pasaulį su jų pasauliu. Ji nebuvo mąstytoja. Bet kartu ir buvo.
Nubis bijojo, kad dėl savo kančios Tilė netaptų abejinga viskam, kas ją supa. Dėl to tarė:
- Baisus žmogaus bruožas yra abejingumas. Kai nėra gyvenimo džiaugsmo, ir vienintelis gyvavimo stimulas yra alkis, žmogus panašėja į letališką ligonį su dirbtinio maitinimo sistema. Dar baisiau - būti abejingu savo abejingumui, nes tada nededi jokių pastangų į pasikeitimą. Tokiu atveju ligonis turi pranašumą - jis pergyvena dėl savo padėties ir trokšta pasveikti, giliai širdyje kovoja su savo negalia, turėdamas viltį ją nugalėti.
Tilė pro ašaras prašnopavo:
- Aš niekada netapsiu abejinga tau.
Nubis suprato, kad dabar jau juos kažkas sieja. Nuo to nebepabėgsi. Jei ir išsiskirs juodu visam laikui, juos vis tiek kažkas jungs. Buvęs bendravimas. Juk kiekvienas bendravimas yra mažytė dviejų žmonių paslaptis. Jos niekas idealiai nebeatkartos...
Dabar Nubis matė, kad mergina liūdna. Ir dėl to jam atrodė gražesnė. Bet tai jo nedžiugino. Jis visada gailėjosi užkalbinęs žmogų, jeigu vėliau sukeldavo jam liūdesį. Dėl to jis dažniausia ir vengdavo žmonių.
- Jei tavo liūdesio priežastis esu aš, tada gailiuosi tave užkalbinęs tada miške... - ištarė Nubis.
-Taip, tu. Bet man mieliau būti liūdna tavo drauge, negu linksma, bet be tavo bendravimo. Geriau kentėti, nei nekentėti, bet likti be laimės būti su tavimi. Kad tik būtų pasirinkimas...
Nubis lyg tarpkitko prisiminė savo istoriją, nors iš tikrųjų bandė nuraminti Tilę:
- Vieną dieną buvo taip liūdna - atrodė niekas manęs nemyli, aš neturiu draugo, kuriuo galėčiau pasitikėti, visi pikti ir nelaimingi, susiraukę vaikšto pilkomis drėgnomis miesto gatvėmis. Aš turiu skaičiuoti pinigą ir ne visada galiu nusipirkti to, ko noriu.  Bet staiga prisiminiau ištinusius nuo bado vaikus, akluosius ir kurčiuosius, našlaičius ir elgetas, invalidus, liliputus, apsigimusius vaikus, kurie sulaukia nustebusių, baimingų žvilgsnių iš praeivių, neturtinguosius, neturinčius naujų rūbų ir šąlančius gatvėje, ligonius, dažnai besilankančius ligoninėse ir geriančius gausybę vaistų, senukus, sergančius Alzheimerio liga ir pamirštančius savo vaikų veidus, nudegusiuosius, besikankinančius skausme ir matančius kaip jų oda nekrotizuoja ir lupasi, palikdama kraujavimo pėdsakus, traumuotus, psichinius ligonius, kurie nesuvokia gyvenantys, kuriuos persekioja košmarai ir kurie nori mirti. Tada supratau, koks aš laimingas. Ir visada ši laimė buvo greta manęs, tik aš jos nepastebėjau, nes buvau pripratęs prie jos, įpindamas ją į pilką kasdienybę. Iš tikro Nubiui nereikėjo lyginti savo gyvenimo su kitų, kad suvokti savo laimę, bet kolkas to reikėjo Tilei.
  Po to jis uždainavo.

Nubis matė, kad Tilės ašaros išdžiūvo. Miške buvo tylu ir ramu. Jiedu sėdėjo ant pernykščių lapų.
- Tavo laimė namuose, šeimoje, tarp artimųjų. Pastebėk ją. Ji šalia tavęs. Aš neturiu šeimos. Dėl to man ją atstoja miškas. Kitokio gyvenimo aš neįsivaizduoju, nes pamilau šį. Jau keturi metai, kai čia gyvenu. O tavo namai ten, kur šviečia žiburiai, - Nubis parodė į miestą.
- Bet kodėl aš negaliu likti su tavimi, jei aš to noriu? Na taip... gal tu to nenori, kokia aš egoistė.
- Aš bijau. Bijau, kad tave pamilsiu. Dėl to mūsų išsiskyrimas taps labai skausmingu. O išsiskyrimas neišvengiamas, nes tu miške neprabūsi nė savaitės.
- Kodėl tu taip manai? Tu juk to nežinai. Kaip ir nežinai, kad tave myliu, ir tas jausmas viską nugalės -  nakties baimę miške, šaltį, audrą...
Nubis nežinojo, ką jautė Tilei. Jis jautė didelę atsakomybę jausmui, kurį žmonės vadina meile. Ir žinojo, kad ištars jį, kai bus tikras savo jausmuose. Jam patiko Tilė. Labai. Bet ar jis be jos negalėtų gyventi? Ar paukotų savo gyvybę dėl jos? Jis dvejojo. Todėl suprato, kad tai nebuvo meilė. Jis teištarė:
- Aš nesu toks geras. Per daug mane idealizuoji. Tu sutiksi geresnį, labiau sau tinkantį. Tau linkėčiau nesusieti savo likimo su manimi.
- Nieko nelinkėk. Noriu, kad mano gyvenimas vyktų naturaliai, be jokių palinkėjimų... Kai bandai nuo manęs pabėgti, sakydamas "sutiksi geresnį", atrodai juokingai. Nejau tu nepastebėjai, kad aš netgi tavęs neverta, tai kam gi man tas "geresnis"? Neatsakyk. Aš žinau, kad tai labai mandagus būdas atstumti merginą, kurios nemyli. Bet leisk man nors būti tavo sielos drauge. Ateiti čia ir kalbėtis su tavimi. Man to pakaks. Matyti tave. Žavėtis tavimi. Prisiglausti. Leisk man...
-Aš sakiau, kad visada mane čia rasi...

(tęsinys tikraj yra)