Didysis atsiprašymas

Tupiu. Ilgai šitaip tupėt negaliu, nes kojos užtirps. Užspaustos kraujagyslės nebeleis tekėti kraujui, todėl palaipsniui kojos mirs. Be to, ir taip kojoms tenka didžiulis krūvis, - juk laiko mano milžinišką svorį. O kur dar ant galvos, pečių krentantis atmosferos oras!

Beje, jei jau prakalbome apie orą, dar nepabrėžiau, kad ir kvėpuoti negaliu. Pirmiausia dėl to, kad oras tai ne mano. Net neatsiklausiusi jį vartoju. Aš iš jo šaipausi: įkvepiu tokį, koks yra, o iškvepiu ką? Gerai, kad dar yra medžiai. Šie, vargšeliai, turi sugrąžinti vien per mane buvusią pusiausvyrą.

Aš tupiu, žinoma, ant grindų. Taigi medis ir vėl pasitarnauja man – grindys medinės. Prieš sudedant grindis, medis, žinau, buvo pjaustomas. Negana to, kad jam skaudėjo, dar ir panaudota elektra.

Elektra gaminama naudojant vandenį. Tad, išeina, aš ir vandens neatsiklausiau, ar galiu naudotis jo paslaugomis. Kuris iš mūsų paskaičiavo, kiek žuvo nekaltų vandens gyvių, kol buvo išsunktas vienas kilovatas tos elektros? O kiek aš dar taip esu supurvinusi vandens – plaudama rankas, indus, drabužius?

Vos nepamiršau. Indai, iš kurių valgau kaip ir drabužiai, kuriais vilkiu, yra ne mano. Jau vien todėl, kad ne mano. Na ir kas, kad pirkau, bet juk negaminau! Vadinasi, negaliu sakyti, kad nuosavi. Ir tai ne čia problema.

Indas, sakykime, yra molinis. O iš kur, mielieji, molis gaunamas? Iš žemės, teisingai. Žmogiūkštis vėl neatsiklausęs rausė vargšelę iki pat didžiausių gelmių taip keisdamas reljefą: iš lygumų sukasė kalnus ir duobes, iš kalnų – lygumas. Štai ir čia niekas nežino, kiek žuvo gyvybių ir kiek dar ateity žus.

Drabužiai. Iš ko pagaminti? Populiariausi medvilniniai.

Pradžių pradžia buvo augalas. Štai nuo tos vietos ir prasideda vėl, nepabijosiu žodžio, išsidirbinėjimas. Kaip odiniai ir kailiniai drabužiai. Auginame augalus, gyvulius, leidžiame gyventi (oho kas mes per karaliai be karūnų!) žvėrims, kad po to nudaigotume ir turėtume viską, ko tik širdis geidžia.

Visa tai lyg ir turėtų paaiškinimą, jeigu kalbėtume apie valgymą ir žiūrėtume iš tos pusės, kad valgyti visi nori. O kai valgyti norisi, ima galioti kitokios taisyklės. Kaip išlikimo. Bet vis dėlto, jeigu iš tos pačios pusės?.. Valgyti dar norisi?

Ech, nepasakiau dar pačio pačio, pačio pačio pačėliausio pagal svarbą dalyko. Visa kame yra procesas. Net ir mano tupėjimas, mano šitoks minčių nuvinguriavimas yra procesas. O kur dar plaukų rovimas nuo viršūgalvio. Irgi neatsiklausius, ar galima. Bet kažin kodėl pradedu nuo silpnesnių? Juk galėčiau nuo stipriausių, augančių pakaušio apačioje. Eisiu, kaip visada, paklausiu Usonifuro. Gal visų atsiprašyti?...

Šįkart Usonifuras tylėjo.