If I Could Sleep Forever

Dvi mergaitės, geriančios vyną pakrantėj, spindinčiomis akimis žiūrėjo į dangų ir jį skrodžiančius lėktuvus. Svajojo, kaip vieną dieną toks didelis, baltas, mechaninis paukštis skraidins jas į išsvajotąją Afriką. Mėgavosi saldžiu vanilinio tabako dūmu ir svaigo nuo vyno. Pro šalį einantys, besišypsantys ir akį merkiantys vaikinai jas linksmino. Kiekvienas iš jų buvo panašus į kokį nors gyvūną ir mergaitės nulydėdavo praeivį skardžiu juoku. Senuose poilsio namuose vyko šokiai, garsiai skambėjo rock‘n‘roll‘as. Vėjas, pagavęs melodiją nešė ją tiesiai į pakrantę, mergaičių ausims. Dvi žavios mergaitės nenustygo vietoje, jos šoko, sukosi ratu, šokinėjo, maivėsi viena prieš kitą ir leipo juokais. Paskui išsitraukė iš maišelio baltos duonos ir pamaitino šalia vaikštinėjančius kirus. Nulydėjo akimis pro šali plaukiančią baržą ir slapčia pavydėjo jūreiviams jausmų, kurie užplūsta kiekvienąkart atplaukus į naują kraštą. Į batus pribyrėjęs smėlis kuteno pėdas. Jūra šiandien smirdėjo nudvėsusia žuvim. Tik bangos linksmai sau plakė į krantą. Visus šiandien smuklėje uždirbtus pinigus megraitės išleido braškėms. Juk tos paleistuvės viliojo mergaites nepakartojamu kvapu ir nuostabia išvaizda. Pasislėpusios parke jos godžiai valgė prisirpusias, skaisčiai raudonas, saldžias uogas ir svajojo ištrūkti iš šio mažo nykaus miestelio, kuriame didelę dalį laiko praleisdavo nuobodžiaudamos arba klausydamos į smuklę užsukančių išgerti jūreivių pasakojimų.
        - Papasakok dar apie tą vaikiną, kurio juodos, kaip du angliukai, akys visuomet būdavos liūdnos ir spindėjo ilgesiu, - paprašė Anabelė. Nana švelniai perbraukė pirštais per Anabelės šviesias garbanas. Kurį laiką tylėdama žiūrėjo į ją. Poto ėmė tyliai pasakoti:
        - Jis sėdėjo susigūžęs ant žemės, tamsiame kambaryje. Savo namuose. Bet ar tai tikrai buvo jo namai? Šito jis nežinojo. Niūrus vakaras. Lietus, jau neberamino, kaip anksčiau, o kėlė paniką. Lašai, barbendami į skardinę palangę, šiurpino odą. Namuose buvo šalta ir drėgna, visai kaip ir jo vidiniame pasaulyje. Ore tvyrojo pelėsių kvapas. Akis graužė jo be perstojo rūkomų cigarečių dūmai. Jis beveik nevalgė ir nemiegojo. Žudydamas save, jis žudė aplink jį esančius žmones. Liūdna ir baisu. Jis pyko ir norėjo spardytis, daužytis, rėkti, spjaudytis, putoti, draskytis, daužyti daiktus, šėlti... Bet sėdėjo tylus ir ramus, tik rankos drebėjo. Žinojo, kad vėliau turbūt reikės likviduoti šitą pyktį, apmaudą, aršumą. Tik kaip ir kur? Jo skausmas buvo nebylus. Lyg aštrūs ašmenys, saldus kraujas. Jis skendo savo minčių begalybėje. Šlykštėjosi jį supančiais žmonėmis. Šlykštėjosi savo gyvenimu, jei tik tą nuolatinę netvarką buvo galima vadinti gyvenimu. Neapkentė savęs. Norėjo sudraskyti save į gabalus. Norėjo būti sušertas vilkams. Norėjo būti vilku.
        - Aš irgi noriu būti vilku, Nana! Noriu gyventi šiaurėje, noriu bėgti naktį per baltą, purų sniegą, noriu, kad mano akys žibėtų tamsoje, noriu, kad manęs bijotų!... Žinai, Nana, aš niekada negirdėjau mamos balso... Niekada nemačiau tėvo akių... Kai buvau dar visai vaikas, tyčia bėgdavau į žaidimų aikštelę parke, kur mamos ateidavo su savo vaikais, ir vogčiomis žiūrėdavau, kaip jos žaisdavo su savo mažyliais, kaip paimdavo juos į savo šiltą glėbį ir myluodavo. Tuomet aš nugrimzdavau į svajones, susikurdavau savo mamos portretą ir įsivaizduodavau, kaip mes kartu žaidžiam, kaip kartu kepam cinamonines bandeles tėčiui, kaip skaitom pasakas, einam paisvaikščioti, maitinam antis pakrantėj... Poto atsibusdavau iš to gražaus sapno ir pasislėpusi tyliai verkdavau. O naktimis svajodavau, kad ryte nebeatsibusčiau. Aš noriu užmiršti visus žodžius, kuriuos kada nors esu kalbėjusi, noriu nematyti dienos, noriu sudeginti visus namus, kuriuose kada nors gyvenau, noriu sudaužyti visus indus, iš kurių kada nors valgiau, noriu suplėšyti visus rūbus, kuriuos kada nors dėvėjau, noriu pamiršti visų vaikinų, su kuriais turėjau miegoti, akis, noriu negyventi ilgiau negu truks ši akimirka, noriu išnykti kaip dūmas. Lengvai sklandyti ore, kaip spindinčios dulkės. Prisiminimų dulkės – auksinės, sidabrinės, bespalvės, juodos, mėšlu dvokiančios... Noriu perbraukti pirštais per aprasojusį veidrodį ir neišvysti ten savo atvaizdo. Aš nežinau, nematau, negirdžiu, nejaučiu, kankinuosi. Kartais bandau pabėgti nuo savęs. Tuomet vėl pasineriu į svajones. Gražios, saldžios svajonės... Bet tai svajonės! Sušiktos, sumautos svajonės! Man sunku, Nana! Man skauda. Aš nekenčiu savęs. Aš nesu normali. Visos ašaros jau išgraužė akis ir išdegino skruostus. Liko tik pelenai delne...  – ir ji pravirko. Nana paėmė Anabelę į glėbį, sugirdė jei mėlyną piliulę ir smarkiai apkabino. Anabelės ašaros tekėjo Nanos kaklu.
      - Nebijok. Tu būsi baltas, gražus vilkas spindinčiomis akimis. Aš būsiu šiaurė, kurioje tu gyvensi. Aš būsiu sniegas, kuriuo tu bėgsi. Aš būsiu naktis, kuri tave globos. Aš būsiu tamsa, kurioje žibės tavo akys. Aš būsiu baimė, kuria tu alsuosi. Aš būsiu žodžiai, kuriuos tu pamiršai. Aš būsiu ugnis, kuri degins tai, ką tu palikai. Aš būsiu indų, kuriuos tu sudaužei, šukės. Aš būsiu rūbų, kuriuos tu suplėšei, skiautės. Aš būsiu visų vaikinų, su kuriais tu miegojai, išdurtos akys. Aš būsiu akimirka. Aš būsiu aprasojęs veidrodis, kurį tu lietei. Aš būsiu vėjas, kuris gairins tau veidą. Aš būsiu pelenai tavo delne. Aš būsiu tyla, kuri tau dainuos. Aš būsiu vėsus vanduo, kuris vilgys tau gomurį. Aš būsiu šilta žemė, ant kurios tu miegosi. Aš būsiu baltas sapnas, kurį tu sapnuosi. Aš būsiu tūkstantis žvaigždžių, kurios apšvies tau kelią. Aš būsiu nebylus akmuo, prie kurio tu ilsėsies. Aš su tavim žaisiu. Aš kepsiu tau cinamonines bandeles. Aš skaitysiu tau pasakas. Aš eisiu su tavimi pasivaikščioti. Aš maitinsiu su tavimi antis. Aš paimsiu tave, mažulyte, į savo glėbį ir myluosiu. Aš nubučiuosiu tavo ašaras. Aš nustumsiu šalin tavo ir savo skausmą. Aš paslėpsiu giliai tavo ir savo kančią... – Nana tyliai kalbėjo, kol Anabelė nurimo. Tada paguldė ją ant žemės. Nana verkė, širdy vemdama riaumojo. Kurį laiką žiūrėjo į mirusią Anabelę, glostė jos plaukus. Tuomet išsitraukė iš kišenės dar vieną mėlyną piliulę ir ją nurijo. Atsigulė šalia Anabelės, apkabino, pabučiavo jos angelišką veidelį ir užsimerkė.
Silence, here I am
I am, silence
Bright and clear, it‘s what I am
Silence, I am
Mother, Father
Father, Mother
Death and violence
Excitement, I am
Dyin‘, Lyin‘
Dyin‘, go to hell – aaoohh!
Mother, no mas
No mas, Mama
Still, silence
I am, hurt again
Imagine that, crime
Here I am, (chargin’)
Dead
Die.
Endless Nameless