"Asilėlis"

Gyveno kartą asilėlis. Asilėlis geras buvo. Toks mėlynas... Ir naktimis jis šviesdavo. Taigi, visi po vidurnakčio pasislėpę laukdavom, kad pamatytumėm visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojantį mėlyną asilėlio kailį... Mums visada šitas gyvūnas atrodė kažkoks keistas. O gal net mistiškas... Juk ne dažnai pamatysi tokį stebuklingą asilėlį. Kartais bandydavom jį prašnekinti... Deja veltui. Bet kaip ten bebūtų, niekada nenustojom tikėti, kad asilėlis moka kalbėti, ne tik spindėti įvairiausiomis spalvomis. Kartais prieš užmiegant, kai mama išjungusi šviesą ir palinkėjusi labos nakties išeidavo duris palikdama šiek tiek praviras, aš stipriai užsimerkdavau, ir įsivaizduodavau tą dieną, kada jis prabils. Ir kas labiausiai mane gąsdino, tai ta mintis, jog kai jis pirmą kartą prabils, aplinkui nebus nieko daugiau tik aš, ir man niekaip nepavyks kitų įtikinti, jog jis tikrai moka kalbėti... Jis juk moka, aš žinau. Jo akys daug ką sako. Įdomu, kaip pasaulis atrodo jo akimis... Dažniausiai aš ir užmigdavau su tokiomis mintimis, taip ir nieko iki galo nesupratęs. O iš ryto, tik pabudęs, bėgdavau, kiek kojos neša, į šiaudais kvepiantį asilėlio namą. Ir jis nuolat mane pasitikdavo savo šiltu žvilgsniu. Bet jis vis tylėjo. Tylėjo... Ir taip praėjo keleri metai, aš jau spėjau paaugti tiek, kad pasiekčiau durų rankeną, o jis vis tylėjo... Jau lankiau pirmą klasę, ir vistiek, neprarasdamas vilties, kiekvieną vakarą klūpodavau šalia jo, žiūrėdavome vienas į kitą... Nebyliai.