Seno namo luošys

Jis kvailas.
Naktimis nemiega-
augina nustipusį žiogą.

Užaugs? Bau, vargu...

Jis negražus.
Kreivos kojos ir
didelė nosis, mažos akys,
pavargę nuo apdulkėjusių knygų.

Pasikeisti... Pasikeisti negalima,
reikia tikėti.

Jis kurčias.
Gromuluoja begarses natas,
savo sausomis lūpomis.

Nuo garsų pritvinkęs oras jo nemylės.

Jis bežadis.
Nejunta saldybės
dėliojant žodžius... ir nejaus.

Prabilti? Kas klausys? Niekas...

Jis be meilės užaugęs vaikinas.
Ką jis turi? Pasaulį.

Jis gyvena laimingai, nors vienas.
Jo seserys-sienos, o deivė naktis.

Pilku tušu užtušuoju jo veidą.
Ir nieko nelieka.

Pamiršau, o jis buvo kvailas,
todėl manęs niekad ir neatmins.