A+T+A

Nakties tamsoj nagu aš tavo vardą įrašau.         
Nereikia pirkti rašalo, nei tonos popieriaus.     
Į debesį lankstau, paleidžiu skristi iš viršaus -   
gal laiškas nusileis pašte, ties Nidos kopomis.

Karveliai man padėtų. Išeiginė: jų nebus.
Net internetas užimtas – jau švenčia atlaidus.
Griebiu sutaną, treningą, vestuvinius batus.
Ir galvą plyštančią veržiu statinės ratlankiu.

Skubu, tarnybom oro netikiu, mane apgaus.
Dar gali siuntinį uždusyt oro trūkumai.
Kaip tyčia angelas nušoka valsu iš dangaus.
Pasiūlo skrist. Prisėdam prieš kelionę, rūkome.

Lipu ant angelo, tuoj kilti leis mums švyturys.
Jau traukiasi iš pakilimo tako raganos.
Ir pasieniečiai praveria plačiai dangaus duris,
o muitinėj tik moja eurais, skristi ragina.

Pažiūri angelas į laikrodį – sugrįžt dar spės,
jei dievas mirs anksčiau, nei kalba Babtų radijas.
Bet aš neklausiu vargšo viešpats vardo, pavardės
ir kiek Gariūnuose kainuoja baltos gladijos.

Reikės ir jam aš parašysiu danguje žodžius,
aukosiu litą, paskutinį tą iš sekcijos.
Gal liks tų pinigų, kai užrašas danguj nudžius:
„remiu tave brangioji mokesčių inspekcija“.