Ir pražydėjo
Edeno sodai
tavo plaukuose -
raudonai,
ašarom
ir žvyru
nusiplieskę
toliai,
aikštingai
reikalaudami tylos
pailst nesugebėjo.
Trys arai,
pasikinkę laumių
juostas,
pakilo,
krito,
sparnus nudaužę
Dievui atsidėjo
ir vėl iš naujo,
tartum vakar,
nepamiršus
ryt lig šiolei
grįžo,
tik nebe tie,
kuriuos išleidom.


ner






