***

pakilčiau dangun
lyg oro balionas
nenorėdamas palikti to
kas versdavo šyptelėt...
ir niekas nebandys
sustabdyti kai
truputį šveplo vaiko
sąmojingumas gulės
ant lentynos

pakilčiau be sparnų
(ar kaip raketa?)
spalvoms nepasikeitus akyse
kuriose gyvena išrinktieji
(tikrai žavėjaus tuo
kad paaugliai gyvenime
mato tiktai juodą arba baltą)

kuo aukščiau –
tuo gražesnė realybė
(ar dabar jau
galima ją valdyti?)
išpūčiau svajones
lyg draugaudamas
su cigarete
ir juodaplaukė mergaitė
žiūrėdama
į fontano vandenį
matė mane netoli
dangaus veidrodžio

tikiu...

stambios dalys
užsipildys savomis
mažomis dalelėmis
ir pakeleiviai
suras savo namus
(nors ir nepažįstamoje vietoj)

prasminga kančia
guodžia savitumu
ir vasara atrodo trapi
žvelgiant į miegančio
miesto šviesas...
(ar galėtų ten per gatvę
pereit briedis?)
(tegu niekas neišsižada
svarbiausių objektų
ir gyvūnai tegu
sulaukia geriau jau
dėmesio vieni iš kitų)

kutena pilvą iš vidaus
pasąmonės virpesiai
debesys kefyro formos ir spalvos
(atrodo lyg turėčiau po liežuviu
kokį mėtinį „MENTHOS“)
nepasotinamas svajonių kūrėjas
ir vartotojas manyje
prisimerkia nuo šviesos
lygindamas ją su
stipriausių prožektorių spinduliais
dar porą kilometrų aukštyn
(užsimiršti nereiškia viską užmiršti)
gerumas nors ir seniai pamestas
bet vis dar toks pat...
jo pėdsakų dabar įžiūrėt negaliu
(prisimenant tuos kurie miega
kartu su savo teddy bear)
o susilieja ilgesio ir
pasitenkinimo bangos
nustumdamos tamsybių akmenį
(kuris lyg Puntuko sūnėnas)

lėktuvas skrenda apačioj
(lakūnai nenorėtų
nusileist man ant delnų
(ir aš taipogi)
nesijuokiu iš keleivių noro
ramiai ir saugiai pasiekt
kelionės tikslą)
te visi iš jo išlipa lyg
naujoj nežemiškoje žemėj...

jeigu čia ką sušnabždėčiau
ar tai nuskambėtų apačioj
vėjo šniokštimu?

gimtos žemės šauksmas
atsklinda iš žemai
„Tėvynės žydėjimas neišblės“
čiulba paukščių balsai
(jausmai ir nuostatos
leidžia juos analizuot)
kas pasikeis jei Ikaru
nenukrisiu tuojau pat į jūrą?
bangos neplaus kūno

pūkai sklendžia pavėjui
paukščiai sparnais gali
pasirinkti kryptį
o aš sparnų juk neturiu...
tačiau mane neša
ten kur reikia
ir viduje pratęsęs tylą
su naujais dalykais ir ramybe
nusileisiu miške
didelėms rasoms verkiant
(gal išgirsiu Snusmumriką
melancholiškai grojant)
laikas trumpam sustos

2004-07