Neviena

Greiti žingsniai nešė šalin nuo mykiančių troleibusų ir pavargusių miestiečių batų šlepsėjimo. Mane lydėjo keletas pėdsekių.
Vienas aukštyn išstypęs šešėlis veržėsi pirmas, vos spėjau jį vytis. Išsidraikę plaukai naršė medžių šakas ir slydo namų pastogėmis. Stebėjau, kaip jis pranykdavo langų šviesoje, neprašytu svečiu įsibraudavo į svetimus kambarius. Pagriebdavo pasitaikiusio pokalbio galą, nutolusių šnibždesių ar nutrūkusio juoko glėbį, nužiūrėdavo knygų lentyną, pamestą rūbą, nusilauždavo kampą namų jaukumo ir pasprukdavo lyg nepastebėtas vagis. Jo besvoris kūnas vienodu ritmu lietė sugrubusių sienų plyšius, nudėvėtus kiemo rakandus tiek naujai išdailintą blizgesį. Niekur ilgiau neužkliūdavo, smalsumas nesustabdydavo.
Tokia jau nedėkinga šešėlio prigimtis - būti pririštam žmogui prie kojų ir tarnauti kaip nešeriamam šuniui, kol mirtis nepašauks.
Ilgšio brolis buvo kitoniškas. Gulėjo priešais mane įtraukęs galvą, susmukęs, priplotas rūpesčių bestuburis, tarsi niekur nenorėtų eiti. O aš tik spardžiau jį pirmyn kaip subliuškusio kamuolio išnarą. Jame mačiau savo nuovargio, pykčio, abuojumo karikatūrą. Suprantama, stengiausi nepastebėti tokios nepatrauklios giminystės.
Mane, mano trumpą ir mano ilgą sinchroniškai mindė dar vienas šešėlis. Gal jis buvo ne mano, tik anų dviejų reikalas. Vos matomas, nepatvarus kreivulys, pasalūniškai besivelkantis visiems iš paskos. Jis net nesistengė būti į mus panašus. Tik šliaužė gatvės grindiniu ir laižė balų vandenį, buku pakaušiu daužydamas šaligatvio pakylą.
Tarp dienos ir nakties mėlynumo pražydo pienės - gatvių žibintai. Pilnas miestas puraus geltonumo galvų, išsibarsčiusių viršum gatvių, neleido tamsai praryti mano kelionės namo.